geogrãfinė izoliãcija, sąlygos, trukdančios organizmų populiacijoms iš savo gyvenamosios teritorijos plisti į kitas vietas. Tai vienas pagrindinių veiksnių, turinčių įtakos organizmų, kurie dauginasi lytiškai, evoliucijai. Jei kuri nors pradinės populiacijos dalis (dažniausiai periferinė) geografiškai izoliuojama (pvz., atsiskyrus sausumos daliai, atsiradus naujai vandenskyrai, susidarius izoliuotai lagūnai), tai dėl lytinio bendravimo su pagrindine populiacijos dalimi stokos ji izoliuojasi genetiškai (genetinė izoliacija) ir gali tapti savarankiška endemine rūšimi. Geologinėje praeityje geografinė izoliacija vyko ir žemynams jungiantis, ir atsiskiriant. Paleogene ir neogene Pietų Amerika buvo atskirta nuo Šiaurės Amerikos. Per tą laiką Pietų Amerikoje atsirado endeminių gyvūnų (oposumų, skruzdėdų, šarvuočių, tinginių). Geografinės izoliacijos reikšmę rūšies skilimui į naujas rūšis, porūšius atskleidė Ch. R. Darwinas (Didžioji Britanija), tirdamas Galapagų salų fauną ir florą.
2271