geografinė sociologijos mokykla

geogrãfinė sociològijos mokyklà, geografzmas, sociologijos kryptis, lemiamu visuomenės raidos veiksniu laikanti geografinę aplinką ir jos tam tikrus komponentus (klimatą, upes, dirvožemį, pagrindo uolienų sandarą bei sudėtį ir kita). Geografinės aplinkos reikšmė socialiniam gyvenimui buvo keliama antikoje (Herodotas, Demokritas, Hipokratas, Polibijas, Strabonas), viduriniais amžiais (arabų filosofas Ibn Chaldunas), 16 amžiuje Prancūzijoje (J. Bodinas). Geografinės sociologijos mokyklos pradininkas – C. de Montesquieu, jis išplėtojo mintį apie geografinių sąlygų, klimato įtaką žmonių gyvenimui, tautų papročiams ir įpročiams, valstybės ekonominei ir politinei santvarkai. Didžiosios Britanijos istorikas H. T. Buckle’is veikale Anglijos civilizacijos istorija (History of Civilization in England 2 tomai 1857–61) geografine aplinka aiškino socialinę nelygybę. Geografinės sociologijos mokyklos problematiką tyrinėjo daugelis 19 amžiaus pabaigos–20 amžiaus pradžios geografų, istorikų ir ekonomistų (vokiečių geografas ir etnografas F. Ratzelis, prancūzų geografas É. Reclus, Jungtinių Amerikos Valstijų geografas E. Huntingtonas ir kiti). Geografinės sociologijos mokyklos pagrindinės idėjos iš pradžių buvo nukreiptos prieš religinę ideologiją ir kultą, žymius žmones, iškėlė determinizmo principą visuomenės gyvenime. Geografinė aplinka buvo laikoma lemiamu ekonominės, politinės ir kultūrinės tautų raidos veiksniu, kuriuo dažnai buvo grindžiamas teiginys, kad kolonijinių tautų atsilikimą lemia prigimtinės priežastys, šiuo teiginiu buvo pateisinama kolonijinė politika. Šiuolaikinėje sociologijoje geografinė sociologijos mokykla nelaikoma savarankiška kryptimi, kai kurias jos problemas iš dalies nagrinėja tam tikros sociologijos šakos (socialinė ekologija ir kitos). Lietuvoje (ir Lenkijoje) apie aplinkos poveikį žmogui pirmasis rašė I. Domeika.