Geografinių juostų ir zonų žemėlapis
geogrãfinės zònos, gamtnės zònos, geografinių juostų žemyninės dalys, kurias lemia tam tikras šilumos ir drėgmės derinys. Dėsningai keičiasi nuo pusiaujo ašigalių link ir nuo vandenynų krantų žemynų vidurio link (horizontaliosios geografinės zonos), t. p. nuo kalnų papėdžių viršūnių link (vertikaliosios geografinės zonos, arba kalnų gamtinės zonos). Geografinių zonų taksonominė gradacija nenusistovėjusi. Dažniausi 2 taksonominės gradacijos atvejai. Vienu atveju kiekvienos geografinės juostos geografinėmis zonomis laikoma miškingi, pusiau miškingi, žolėti ir dykuminiai kompleksai; iš viso 23 geografinės zonos (žemėlapis), jos skirstomos į pazonius. Pagal šį skirstymą, visi vidutinės juostos miškai sudaro vieną geografinę zoną, o spygliuočiai, mišrieji ir plačialapiai miškai – pazonius. Subekvatorinės juostos pusiau miškingi plotai sudaro vieną savanų zoną, o joje skiriamos drėgnos ir sausos savanos. Kitu atveju zonomis laikomi mažesni kraštovaizdžio kompleksai ir skiriama kur kas daugiau zonų. Spygliuočių miškai, vakarų sektoriaus mišrieji miškai, rytų sektoriaus mišrieji miškai, vakarų sektoriaus lapuočiai miškai laikomi atskiromis vidutinės juostos zonomis. Dar mažesni kompleksai laikomi pazoniais. Pvz., spygliuočių miškų zonoje skiriami šiaurinis, vidurio ir pietinis pazoniai. Toks skirstymas yra detalesnis, todėl nagrinėjant žemynus teikia daugiau informacijos.
Geografinėse juostose, kurių įvairiose vietose iškrinta beveik tiek pat kritulių (pvz., subarktinėje ir Šiaurės pusrutulio vidutinės juostos šiaurinėje dalyje), zonų kaitą daugiausia lemia šilumos kiekio kitimas šiaurės–pietų kryptimi. Tokiose juostose geografinės zonos tęsiasi vakarų–rytų kryptimi (kaip ir pačios geografinės juostos). Juostos, kurių rytinės ir vakarinės dalys įvairiuose žemynuose labai nevienodai drėkinamos (pvz., Šiaurės pusrutulio vidutinės juostos pietinė dalis, subtropinės ir tropinės juostos), skirstomos į sektorius: paokeaninius (vakarinius ir rytinius), pereinamuosius ir žemyninius. Geografinių zonų kaitą tokiose juostose daugiausia lemia kritulių kiekio kitimas vakarų–rytų kryptimi, todėl geografinės zonos eina šiaurės–pietų arba artimos krypties ruožais. Šią geografinių zonų kryptį labai paryškina dienovidinių krypties kalnagūbriai (Kordiljeros, Andai, Australijos Alpės). Įvairiuose žemynuose tos pačios juostos sektoriai yra skirtingo pločio. Šiaurės pusrutulio žemynuose vidutinės, subtropinės ir tropinės juostos užima daug didesnius plotus negu Pietų pusrutulyje, todėl geografinių zonų derinių abiejuose pusrutuliuose yra nevienodai. Pietų pusrutulio subpoliarinėje juostoje nėra tundrų ir miškatundrių, vidutinėje juostoje – taigos zonų, kurios Šiaurės pusrutulyje užima didžiulius plotus. Aridinių dykumų zonos Pietų pusrutulyje t. p. siauresnės negu Šiaurės pusrutulyje.
Kiekviena geografinė zona turi tam tikrą komponentų ir procesų, formuojančių savitą gamtinį kraštovaizdį, derinį: klimato tipą, geomorfologinių procesų kompleksą ir jų sukurtą reljefo struktūrą, hidrografinį tinklą ir hidrologinį režimą, dirvožemio atmainų ir biocenozių kompleksus. Išraiškingiausias geografinių zonų komponentas yra augalija, todėl geografinės zonos vadinamos augalijos pavadinimais. Geografinės zonos neturi aiškių ribų, jos pamažu pereina viena į kitą. Geografinių zonų kraštovaizdžiui didelę įtaką daro žmonių ūkinė veikla. Dauguma geografinių zonų yra pakitusios, ypač savanų, stepių, miškastepių, mediteraninių, plačialapių ir mišriųjų miškų zonos; mažiausiai pakitusios dykumų, tundrų, miškatundrių zonos. Lietuva yra vidutinės juostos mišriųjų miškų zonoje.