geografiniai atradimai

geogrãfiniai atradmai, naujų geografinių objektų atradimai; kelionės į neištirtus kraštus. Atradimų istorijos samprata iš esmės yra eurocentristinė, nes didžiausią pasaulinę reikšmę turėjo europiečių kelionės ir atradimai, kurie paskatino pasaulinius ryšius ir pradėjo daugelio šalių europizavimo laikotarpį.

1

Senovės laikai

Geografinių atradimų pradžia siejama su egiptiečių, šumerų, persų, kinų kelionėmis. Tolimiausias keliones atliko finikiečiai; manoma, kad Europos pakrantėmis jie nuplaukdavo iki Britų salų, be to, yra apiplaukę Afriką.

Aleksandro Makedoniečio žygių ir užkariavimų (335–323 pr. Kr.) žemėlapis

12 a. pr. Kr. pradžioje kinai pasiekė Rytų Kinijos ir Geltonąją jūrą, vėliau nuplaukė iki Korėjos pusiasalio; sausuma nukeliaudavo į Vidurinę ir Centrinę Aziją. Indostano pusiasalio keliautojai apiplaukė Pietryčių Aziją, pasiekė Sumatrą ir Javą. Tarp Europos senųjų tautų daugiausia geografinių žinių sukaupė senovės graikai. Jie ištyrė Viduržemio jūros pakrantes, įkūrė miestus, nukeliavo į Juodosios jūros pakrantes, pasiekė Dunojų, Krymą, Azovo jūrą, Dnieprą, Dniestrą; apie tai sprendžiama iš Herodoto (5 a. pr. Kr.) veikalų. Kartaginos jūrininkas Hanonas apie 510–480 pr. Kr. nuplaukė palei Afrikos vakarinį krantą iki Gvinėjos įlankos. Pitėjas Masalietis apie 310 pr. Kr. apiplaukė Didžiosios Britanijos salą, pasiekė Norvegijos pakrantes (legendinę Tulę). Aleksandras Makedonietis per karo žygius sukaupė žinių apie Centrinę Aziją, Arabijos pusiasalį. Romėnai, žygiuodami į Europos gilumą, ištyrė Pirėnų ir Alpių kalnų perėjas, Apeninų pusiasalį, Pietų Europos pakrantes.

Pomponijus Mela (1 a. po Kr.) sudarė tuo metu žinomo pasaulio žemėlapį. Iš jo veikalų aiškėja, kad romėnai pažino Dunojaus versmes, Schwarzwaldą, Bohemiją, Šumavą, Karpatus, Elbę, Oderį, Baltijos jūros pietų pakrantes ir ten gyvenančias tautas. Romėnai prekiavo Artimuosiuose Rytuose, Vidurinėje ir Pietų Azijoje; šiek tiek žinių turėjo apie Kiniją, daugiau – apie vidines Afrikos sritis prie Viktorijos ir Alberto ežerų, minėjo Kilimandžarą. Apie 525 Bizantijos keliautojas Kozmas Indikopleustas nukeliavo iš Egipto į Indiją, Ceiloną.

Viduriniai amžiai

Viduriniais amžiais airių vienuoliai vieni pirmųjų ėmė žvalgyti Atlanto vandenyną. Jie lankėsi Anglijos vakaruose, Velse, Hebridų, Orknio, Šetlando, Farerų salose, Islandijoje. 9–11 a. normanai pasiekdavo Baltijos jūrą (Baltijos šalių, Lenkijos pakrantes), Juodąją ir Kaspijos jūras, plaukiojo po Atlanto vandenyną prie Grenlandijos ir Šiaurės Amerikos krantų, prekiavo su arabais. 11 a. pabaigoje–13 a. žinių apie Artimuosius Rytus teikdavo kryžiaus karų dalyviai. Viduriniais amžiais arabai keliavo po artimas Azijos šalis ir Šiaurės Afriką, perėjo Sacharą iki Sudano; jų žinios apie šias šalis buvo gausesnės nei europiečių. 13 a. į Centrinę ir Rytų Aziją (Kiniją, Mongoliją) keliavo popiežiaus pasiuntiniai G. del Carpini ir Wilhelmas van Rubroekas. Ypač daug žinių apie Aziją surinko Marco Polo; 1271–92 jis keliavo po Persiją, Centrinę Aziją, Indiją, gyveno Kinijoje. Po jo kelionių sužinota, kad Rytų ir Pietų Aziją supa jūros. 1314–30 Odorico da Pordenone keliavo į Kiniją ir Indiją. 14 a. Ibn Battuta aplankė Šiaurės Afriką, Indiją, Malaiziją. Viduriniais amžiais prie Europos kraštų pažinimo prisidėjo kryžiuočiai.

trečiasis kryžiaus žygis – Ričardo I Liūtaširdžio kelionė (1190–91) į Jeruzalę (1850, dailininkas Jamesas Williamas Glassas)

Sukauptos geografinės žinios buvo žymimos kompasiniuose žemėlapiuose portulanuose. 1466–72 A. Nikitinas nukeliavo iš Rusijos į Indiją. Lenkų matininkai apkeliavo Lenkiją ir Lietuvą ir ištyrė didžiausias upes bei intakus. M. Kuziečio žemėlapyje yra ir Lietuvos to meto kartografinis vaizdas.

Didieji geografiniai atradimai

Svarbiausi 15 a. vidurio–17 a. vidurio (kitais duomenimis, 15 a. vidurio–16 a. vidurio) Europos keliautojų atradimai vadinami Didžiaisiais geografiniais atradimais. Didėjanti prekinė gamyba, aukso trūkumas, Rytų prekių (prieskonių, cukraus, audinių, kailių) paklausa skatino Vakarų Europos valstybes ieškoti naujų žemių, naujų prekybos kelių į Rytus (senuosius kelius 15 a. užkariavo turkai). Ekspedicijų sėkmę lėmė mokslo ir technikos laimėjimai (patobulinti jūrų žemėlapiai ir kompasas, pastatyti dideli burlaiviai). Daugiausia ekspedicijų rengė Ispanija, Portugalija, Anglija, Prancūzija, Olandija.

Kolumbo pirmasis išsilaipinimas Naujojo Pasaulio pakrantėje, San Salvadore (1862, dailininkas Dióscoro Puebla)

Svarbiausieji to laikotarpio geografiniai atradimai: Amerikos atradimas (1492; K. Kolumbas), jūrų kelio į Indiją aplink Afriką atradimas (1497–99; Vasco da Gama) ir pirmoji kelionė aplink pasaulį (1519–22; F. Magelanas). Portugalai nuo 1418 pradėjo keliauti palei Afrikos vakarinius krantus, aplankė Kanarų, Madeiros, Azorų salas. Ispanų paieškos kelio į Indiją paskatino K. Kolumbo 4 keliones (1492–93, 1493–96, 1498–1500 ir 1502–04) į Ameriką; buvo atrasta Kuba, Haitis, Jamaika, kitos Antilų salos, Pietų Amerikos žemyno šiaurės vakarinė dalis, dabartinė Nikaragva, Hondūras, Kosta Rika, Panama. 1487–88 B. Díazas apiplaukė Afriką iš pietų (iki Algoa įlankos) ir atrado Gerosios Vilties kyšulį. 1497–98 Vasco da Gama atrado jūrų kelią iš Europos į Indiją aplink Afriką.

1501–02 A. Vespucci apiplaukė Pietų Amerikos rytinio kranto dalį į pietus nuo São Roquės kyšulio iki 25° pietų platumos, atrastus kraštus pavadino Naujuoju Pasauliu. Keliaujant per Indijos vandenyną buvo pasiektas Malakos pusiasalis, Molukų salos, Pietų Kinija (1514), Naujoji Gvinėja, Japonija (1542). F. Magelano kelionė aplink pasaulį įrodė, jog Žemė yra rutulio formos, žemynus supa vandenynai. Prasidėjo Meksikos (1519, H. Cortésas), Peru (1532, F. Pizarro), Čilės (1535, D. de Almagro ir P. de Valdivia) užkariavimas. Atrasta Amazonė, Orinoco, La Plata. Jūrose įsigalėjus Anglijai buvo ieškoma Šiaurės vakarų kelio iš Atlanto į Ramųjį vandenyną. Pradėta tirti Kanados Arktinį salyną, Šiaurės Amerikos žemyno pakrantes; atradimų padarė J. Davisas, M. Frobisheris, H. Hudsonas, W. Baffinas, G. Caboto, S. Caboto ir kiti. Nuo 15 a. vidurio iki 17 a. vidurio buvo nustatyti žemynų (išskyrus Antarktidą) kontūrai, sukaupta daug gamtos mokslų ir etnografijos žinių. 17 a. pradžioje anglai ir olandai įkūrę prekybos bendroves Indijoje ir Malaizijoje pradėjo kolonijinį valdymą. Atrasta Australija (1606, W. Janszoonas), Tasmanija, Naujoji Zelandija (1642, A. J. Tasmanas). Šiaurės Amerikoje prancūzai atrado Didžiuosius ežerus (1615, S. de Champlainas). Azijos šiaurinėmis pakrantėmis plaukiojo Rusijos pirkliai ir jūrininkai. 1648 S. Dežniovas su F. Popovu apiplaukė Sibiro šiaurės rytines pakrantes ir atrado sąsiaurį tarp Azijos ir Šiaurės Amerikos (1728 V. J. Beringas ir A. Čirikovas pakartojo šį atradimą).

18–19 amžiai

18–19 a. svarbių atradimų buvo padaryta Dž. Kuko (1768–79), L. A. de Bougainville’io (1766–69), A. J. Kruzenšterno (1803–06), O. von Kotzebue’s (1815–16 ir 1823–26), F. Litkės (1826–29), J.-F. La Pérouse’o (1885–88), J. S. C. Dumont’o d’Urville’io (1826–28, 1837–40) ekspedicijų metu. 1820 F. G. von Bellingshauseno ir M. Lazarevo vadovaujamos ekspedicijos atrado Antarktidą. Daugelis 18–19 a. ekspedicijų ir kelionių buvo skirta tirti vidinėms žemynų dalims; A. von Humboldtas atliko svarbius tyrimus Pietų Amerikoje, A. Mackenzie – Šiaurės Amerikoje, D. Livingstone’as, H. Bartas, H. Stanley – Afrikoje, M. Flindersas, C. Sturtas, R. O. Burke’as – Australijoje. 1778 anglams įkūrus Asociaciją Afrikos vidinėms dalims tirti buvo tiriamas Nigerio baseinas, Sudanas, Sachara. 19 a. atrastas Kilimandžaras, Čado, Tanganikos, Viktorijos, Alberto, Eduardo ežerai, Nilo versmės, Zambezė, Lualaba, Kagera. 19 a. pabaigoje Arktyje atrasta naujų salų ir salynų. 1878–79 N. A. E. Nordenskiöldas pirmasis nuplaukė Šiaurės rytų jūrų kelią iš Atlanto į Ramųjį vandenyną.

N. A. E. Nordensliöldo kelionės (1878–79) aplink Euraziją maršrutas

20 amžius

R. E. Byrdo ekspedicija į Antarktį (1930)

20 a. pradžioje pasiektas Šiaurės ašigalis (1909 R. E. Peary su bendrakeleiviais nukeliavo iki 89° 55′ šiaurės platumos) ir Pietų ašigalis (1911 R. Amundsenas, 1912 R. F. Scottas), pirmą kartą perplaukta visu Šiaurės vakarų jūrų keliu (1903–06, R. Amundsenas). Antarktidoje atrasta (1928–47 R. E. Byrdo ir kitos ekspedicijos) daug iki tol nežinomų plotų (kalnagūbrių, plynaukščių, krantų), sudaryta žemyno žemėlapių, įkurta mokslinių stočių. 20 a. svarbių geografinių atradimų buvo vandenynų dugne; atrasta povandeninių dubumų, lovių, vandenynų vidurio kalnagūbrių sistema, išilgai jos einantys riftai, juos kertantys transforminiai lūžiai (Gibbso, Atlančio, Barracudos, Gvinėjos, Romanche’o, Falklando ir kiti). J. Piccard’as 1960 batiskafu nusileido į Marianų povandeninio lovio dugną (10,9 km gylį). Tyrimais iš kosmoso atrasta ugnikalnių, išdžiūvusių upių slėnių, ežerų dubenų, žiedinių struktūrų, giliųjų lūžių, patikslintos jūrų srovės ir ledų paplitimo ribos Arktyje ir Antarktyje.

-Didieji geografiniai atradimai

L: K. Švedas Geografinių atradimų istorija Vilnius 1997; Č. Kudaba Geografinės kelionės ir atradimai Vilnius ²2003.

2332