geogrãfiniai taksonòminiai venetai, funkcinių ryšių analizės arba morfologinių požymių tipizavimo pagrindu atliekamo geografinės sferos horizontaliojo suskirstymo (rajonavimo) metu nustatomos įvairaus dydžio teritorijos arba akvatorijos. Gali būti skiriami kraštovaizdžio teritoriniai kompleksai, bendrieji gamtiniai ir bendrieji visuomeninės geografijos vienetai, t. p. įvairūs specializuotieji gamtiniai (geomorfologiniai, glaciologiniai, klimatiniai, hidrologiniai, okeanografiniai, biogeografiniai, geohigieniniai ir kiti) bei visuomeniniai (demografiniai, urbanistiniai, socialiniai, ekonominiai, geopolitiniai, rekreaciniai, kultūriniai, projektiniai, resursiniai, percepciniai ir kiti) teritoriniai vienetai, kuriems būdingas tam tikras funkcinis ar morfologinis bendrumas. Geografinių teritorinių vienetų hierarchija nustatoma pagal dvi skirtingo pobūdžio taksonų (sistematinių vienetų) eiles – individualiąją ir tipologinę. Individualaus geografinio rajonavimo taksonai vadinami mega-, makro-, mezo- bei mikro- regionais (rajonais); jų sistema pagal siejimą su teritorinio vieneto dydžiu gali būti absoliuti (planetinė) arba reliatyvi, t. y. pakartojama įvairiu geografiniu lygmeniu – globaliniu, žemyniniu, nacionaliniu. Geografinio rajonavimo, ypač gamtinio geografinio kraštovaizdžio ir administracinio, kryptims dažnai taikomi individualiojo rajonavimo hierarchinių pakopų pavadinimai, pvz., sektorius, juosta, šalis, provincija, sritis, apygarda, zona, ruožas, apylinkė, vietovė, apyrubė. Taksono individualumas didėja kylant jo hierarchiniam rangui – pereinant nuo smulkesnių prie stambesnių pagal teritorijos dydį taksonų. Aukštesniųjų taksonominių rangų individualieji geografiniai taksonominiai vienetai vadinami tikriniais vardais, pvz., Rytų Europos lygumų šalis, Alpių kalnuotoji sritis, Nilo deltos provincija, Artimųjų Rytų regionas, Baltijos aukštumų ruožas, Vilniaus įtakos zona, Šatrijos kalno apyrubė. Visų rangų individualieji teritoriniai vienetai pagal įvairius reikšmingus požymius gali būti tipizuojami ir jungiami į tam tikras grupes bei pogrupius, vadinamus tipologiniais taksonais. Tai būdinga gausiems žemesniųjų pakopų individualiesiems teritoriniams vienetams, kurie dažnai vadinami bendriniais vardais, pabrėžiančiais būdingus tipologinės grupės bruožus, pvz., molingos lygumos, intensyvios rekreacijos vietovės, stambios stačiašlaitės kalvos, ūkiniai miškai, urbanizuoti slėniai. Tipologinėje geografinių taksonų eilėje paprastai skiriama ne daugiau kaip 3 hierarchinės pakopos, dažniausiai – rūšis, šeima ir klasė. Tipizavimo poreikis (ir jo sudėtingumas) didėja žemesnėms individualių taksonų pakopoms. Geografinių taksonominių vienetų sistema dažniausiai nustatoma baigus atitinkamu požiūriu tirti didelį regioną. Sudaromi individualaus ar tipologinio geografinio skirstymo (rajonavimo) žemėlapiai apibendrina geografinį pažinimą.
321