geokriològija (gr. gē – žemė + kryos – šaltis + logos – mokslas), įšalótyra, mokslas apie uolienų požeminį apledėjimą, Žemės plutos įšalo zoną (kriolitozoną). Su glaciologija sudaro kriologiją. Tiria sezoninių ir daugiamečių įšalusių uolienų, sudarančių kriolitozoną, geofizinius ir geologinius dėsningumus, sudėtį, sandarą, savybes, susidarymą, raidą, geografinį pasiskirstymą, kriolitozonos geologinius veiksnius, reiškinius, raidos istoriją.
Kuria kriolitozonos tyrimo teorinius pagrindus, įšalusių ir įšalančių bei atitirpstančių uolienų tyrimo metodus ir būdus, teikia prognozes, numato kriolitozonos reiškinių ir savybių reguliavimo, naudojimo bei apsaugos būdus, tobulina statybų ant įšalusio grunto metodus, numato, kaip įšalo srityse eksploatuoti įrenginius, pastatus, žemės ūkio naudmenas, vykdyti kasybos darbus, tiesti kelius. Atliekama geokriologinė nuotrauka, sudaromi geokriologiniai žemėlapiai, vykdomi stacionarūs įšalusių uolienų sluoksnių geoterminio režimo, sezoninio įšalimo ir atitirpimo, kriogeninių veiksnių ir reiškinių gamtiniai stebėjimai. Geokriologija susideda iš bendrosios, regioninės, istorinės geokriologijos, kriolitologijos, paleogeokriologijos, įšalusių uolienų storymių termodinamikos, įšalusių uolienų ir ledo mechanikos, inžinerinės geokriologijos, mokslo apie kriolitozonos požemio vandenis ir melioracinės geokriologijos. Įšalotyros disciplina dėstoma aukštosiose mokyklose.
kriogeninių reiškinių stebėjimas
Istorija
Pirmųjų duomenų apie įšalusias uolienas randama 19 amžiuje. Sistemingi tyrimai pradėti 20 a. pirmoje pusėje plečiantis ūkiui šiauriniuose Rusijos (Sibiro), Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados regionuose. Savarankiška mokslo šaka geokriologija tapo 20 a. 3 dešimtmetyje; geokriologijos uždaviniai buvo suformuluoti M. Sumgino veikaluose Dirvožemio amžinasis įšalas SSRS teritorijoje (Večnaja merzlota počvy v predelach SSSR 1927). Geokriologijos terminas sukurtas 20 a. 6 dešimtmetyje. Geokriologiją plėtojo Rusijos mokslininkai P. Šumskis, A. Popovas, P. Melnikovas, M. Kudriavcevas, B. Vtiurinas, N. Romanovskis. Rusijoje geokriologijos tyrimus vykdo mokslų akademijos Įšalotyros institutas (įkurtas 1939; SSRS tyrimus nuo 1970 koordinavo mokslų akademijos Žemės kriologijos mokslinė taryba), Šiaurės Amerikoje – Jungtinių Amerikos Valstijų Šiaurės rajonų mokslinių ir praktinių klausimų tyrimo laboratorija Hanoveryje ir Kanados nacionalinė tyrimų taryba Montréalyje, t. p. tyrimai vykdomi Norvegijoje ir Švedijoje. Leidžiami kriologijai skirti periodiniai leidiniai, tarptautiniai žurnalai (nuo 1979 Amsterdame eina žurnalas Cold Regions Science and Technology).
Lietuvoje
Lietuvoje su paleogeokriologinių reiškinių apraiškomis susiduriama tyrinėjant kvartero sistemos ledyninių nuogulų sluoksnius atodangose ir paviršines nuogulas Medininkų aukštumoje bei Eišiškių–Šalčininkų plynaukštėje; šios nuogulos paskutiniame ledynmetyje nebuvo padengtos ledo danga ir buvo įšalusios užledyninėje pakraščio zonoje.
643