geometrinė optika

geomètrinė òptika, optikos šaka, tirianti šviesos sklidimą skaidriojoje terpėje ir optinių atvaizdų sudarymo sąlygas. Grindžiama tiesaus šviesos sklidimo vienalytėje terpėje, šviesos atspindžio nuo atspindimojo paviršiaus, lūžio dviejų vienalyčių terpių riboje ir šviesos spindulių nepriklausomo sklidimo dėsniais, nepaisoma banginių reiškinių (šviesos interferencijos, difrakcijos, poliarizacijos). Geometrinėje optikoje naudojamasi šviesos spindulio įvaizdžiu (šviesos spindulys – linija, išilgai kurios pernešama šviesos energija). Bendriausias geometrinės optikos principas yra Fermat principas. Geometrinė optika paaiškina optinių atvaizdų sudarymo principus, remiantis jos dėsniais skaičiuojamos optinės sistemos, galima apskaičiuoti optinių sistemų aberacijas, kurti jų ištaisymo metodus. Teoriniai geometrinės optikos pagrindai sukurti 18 a. viduryje, kai buvo suformuluotas Fermat principas. Nuo 18 a. buvo tobulinami optinių sistemų skaičiavimo metodai, išradus žiūroną, lupą, teleskopą, mikroskopą geometrinė optika plėtojosi kaip taikomasis mokslas. Sukūrus klasikinę elektrodinamiką įrodyta, kad geometrinės optikos formulės gaunamos iš Maxwello lygčių, kai bangos ilgis nykstamai mažas.