geomorfològija (gr. gē – žemė + morphē – forma + logos – mokslas), bendra geografijos ir geologijos mokslų šaka, tirianti Žemės paviršiaus reljefo formas, jų sandarą, kilmę, amžių ir raidą. Žemės paviršiaus reljefą geomorfologija traktuoja kaip geografinės aplinkos komponentą, susikūrusį dėl endogeninių ir egzogeninių veiksnių sąveikos. Reljefo susidarymo procesus, jų dėsningumą nagrinėja dinaminė geomorfologija, tų procesų vyksmą praeityje – istorinė geomorfologija. Megaformas, makroformas ir kitas, mažesnes, formas, kurioms susidaryti lemiamą reikšmę turi tektoniniai procesai ir juos fiksuojančios geologinės struktūros, nagrinėja struktūrinė geomorfologija. Pagal tiriamąjį objektą geomorfologija skirstoma į bendrąją ir regioninę. Reljefo formų išorinius požymius apibūdina morfografija, kiekybinius rodiklius analizuoja morfometrija (sudaromi morfometriniai žemėlapiai), formų kilmę, raidą nagrinėja morfogenezė, formų amžių – morfochronologija. Pagal morfografijos, morfometrijos, morfogenezės ir morfochronologijos duomenis sudaromi geomorfologiniai žemėlapiai. Tyrimams naudojami geologijos, kriologijos, gruntų mechanikos, hidrologijos, hidrodinamikos, aerodinamikos, okeanologijos, daugelio geografijos ir biologijos šakų metodai ir duomenys. Geomorfologijos duomenys naudojami dirvotyroje, naudingųjų iškasenų paieškoms ir žvalgybai, keliams, įvairiems statiniams projektuoti, antierozinėms priemonėms planuoti.
Istorija
Geomorfologija išsirutuliojo 19 amžiuje. Iš pradžių buvo plėtojama morfografija (aprašomas paviršiaus reljefo formų geomorfologinis pavidalas, pagal jį jos klasifikuojamos) ir morfometrija (matuojamos reljefo formos, jų elementai bei kompleksai). Atsiradus tiksliems geologiniams ir topografiniams žemėlapiams paviršiaus reljefą imta interpretuoti genetiškai. Vandens energijos naudojimui tiriant kalnų upes ir jų mitybos šaltinius buvo nustatyti upių išilginiai profiliai, susidomėta erozija, kalnų ledynais, maitinančiais upes, tų ledynų poveikiu kalnų reljefui. Susikūrė alpiškoji geomorfologijos mokykla; jos pradininkai – vokiečių mokslininkai F. P. W. von Richthofenas (1886 paskelbė reljefo formų genetinę klasifikaciją, apibūdino Azijos didžiausias gamtines sritis ir jų reljefą formuojančius procesus), A. Penckas (knyga Žemės paviršiaus morfologija / Morphologie der Erdoberfläche 1894), O. Peschelis. Kai kurie tyrėjai (J. W. Powellis, G. K. Gilbertas) iš Žemės paviršiaus formų sprendė apie gelmių geologinę sandarą. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje susikūrė Jungtinių Amerikos Valstijų geomorfologijos mokykla; jos teorines koncepcijas išreiškė W. M. Daviso geografinių (geomorfologinių) ciklų teorija, pagal kurią, regiono reljefo pobūdį lemia jo geologinė struktūra, egzogeniniai procesai ir raidos stadija. W. M. Daviso pažiūras Europoje plėtojo E. de Martonne’as. W. Penckas iškėlė reljefo susidarymo koncepciją (remdamasis tuo, kad endogeninių ir egzogeninių jėgų sąveika atsispindi šlaitų formose), sukūrė naują tyrimo metodą – morfologinę analizę (knyga Morfologinė analizė: Fizinės geologijos skyrius / Die morphologische Analyse: Ein Kapitel der physikalischen Geologie 1924). K. Markovas (Rusija) 1948 paskelbė geomorfologinių lygių koncepciją. 20 a. viduryje struktūrinę ir klimatinę geomorfologiją plėtojo J. Bourcart’as, J. Büdelis, J. Dreschas, J. Tricart’as (Prancūzija), L. Kingas, M. J. Kirkby (Didžioji Britanija), A. N. Strahleris (Jungtinės Amerikos Valstijos), A. Schreideggeris, O. Slaymakeris (Kanada), D. Barschas (Vokietija), I. Ščiukinas, I. Gerasimovas, J. Meščeriakovas (SSRS), M. Klimaszewskis (Lenkija).
Tarptautiniu mastu geomorfologų mokslinius darbus koordinuoja Tarptautinė geomorfologų asociacija, bendradarbiaujanti su Tarptautine geologų ir Tarptautine geografų sąjungomis. Svarbiausi periodiniai leidiniai: Geomorphology (Nyderlandai), Earth Surface Processes and Landforms, Journal of Quaternary Science (Didžioji Britanija), Geomorfologija (Rusija), Zeitschrift für Geomorphologie (Vokietija).
Lietuvoje
Lietuvoje geomorfologija pradėta plėtoti 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje. J. Siemiradzkis Lietuvos reljefe pirmasis įžvelgė (1888–89) žemyninių ledynų veiklos pėdsakų. A. Misuna (1902, 1904) pirmoji tyrė Rytų Lietuvos (ir Vakarų Baltarusijos) ledyninį reljefą ir išskyrė glaciomorfologinius kompleksus. Iki I pasaulinio karo kai kurių Lietuvos dalių reljefo kilmę nagrinėjo B. Dosas (Latvija, 1910), H. Hausenas (Švedija, 1913). Pirmąją geomorfologinę visos Lietuvos reljefo apžvalgą paskelbė H. Mortensenas (Vokietija, 1924). Po I pasaulinio karo Vilniaus universiteto mokslininkai S. Wołłosowiczius, W. Okołowiczius, E. W. Passendorferis, M. Limanowskis, B. Halickis tyrė Rytų Lietuvos reljefą. Vytauto Didžiojo universitete geomorfologinius tyrimus (kartu su geologiniais) darė J. Dalinkevičius, M. Kaveckis, Č. Pakuckas, V. Viliamas. Po II pasaulinio karo Lietuvoje sistemingą geomorfologinį kartografavimą pradėjo Geologijos valdyba (dabar Lietuvos geologijos tarnyba), o specializuotus tiriamuosius darbus išplėtė Lietuvos mokslų akademijos Geologijos ir geografijos institutas (V. Čepulytė, A. Garunkštis, V. Gudelis, L. Micas), vėliau mokslų akademijos Geografijos skyrius ir iš jo 1990 susikūręs Geografijos institutas (M. Beconis, V. Gudelis, V. Kirlys, V. Klimavičienė, A. Mikalauskas, L. Mikutienė, V. Minkevičius), Vilniaus universiteto Fizinės geografijos ir kartografijos katedra (A. Basalykas,V. Dvareckas, L. Krasauskas, Č. Kudaba, E. Michaliukaitė). Lietuvoje 6 dešimtmetyje pradėta pagal naują diferencijuoto glacigeninio reljefo traktavimo požiūrį nagrinėti žemyninių ledynų, prieledyninių baseinų, jūros krantų dinamikos problemas. 20 a. pabaigoje išplėsti struktūrinės geomorfologijos tyrimai (A. Šliaupa), glacigeninio reljefo (V. Baltrūnas, A. Bitinas, A. Gaigalas, B. Karmaza, R. Krupickas, J. Satkūnas, P. Vaitiekūnas), fliuvioglacialinio (D. Bauža,G. Juozapavičius, A. Jurgaitis, P. Šinkūnas), limnoglacialinio (E. Gentvilas), fliuvialinio (A. Česnulevičius), eolinio (R. Morkūnaitė, R. Vaitonienė), erozinio (K. J. Švedas), litoralinio (Z. Janukonis, D. Jarmalavičius, R. Stauskaitė, R. P. Žaromskis, G. Žilinskas), karstinio (V. Marcinkevičius, V. Narbutas, J. Taminskas), organogeninio (R. Kunskas, J. Tamošaitis) reljefo tyrimai. Dabartiniams geomorfologiniams procesams skirta A. Česnulevičiaus, S. Paškausko, A. Račinsko darbų. Sudaryta apžvalginio mastelio geomorfologinių žemėlapių (R. Guobytė). Lietuvos paviršiaus reljefo tyrimų rezultatai apibendrinti Lietuvos fizinės geografijos 1 tome (1958; LSSR valstybinė premija 1959) ir 2 tome (A. Basalykas 1965). Kiti svarbesnieji geomorfologijos veikalai: Vidurio Lietuvos moreninės lygumos sandara ir morfogenezė (1971), Žemaičių aukštumos sandara ir reljefas (1979), V. Gudelio Pabaltijo reljefas ir kvartero dariniai (1973), L. Mico Nemuno baseino antropogeno periodo upių senslėniai ir proslėniai Lietuvos TSR ribose (1974; visos knygos rusų kalba), Č. Kudabos Lietuvos aukštumos (1983).
2341