geopárkas, valstybės saugoma teritorija, jungianti daug ypatingą mokslinę ir estetinę reikšmę turinčių geologinių arba paleontologinių objektų. Tokiame parke gali būti ir archeologinės, ekologinės, istorinės bei kultūrinės vertės objektų. Svarbiausias geoparkų kūrimo koncepcijos dėmuo – žmonių švietimas ir jų įtraukimas į geologinių ir paleontologinių objektų apsaugą ir darnų geoparko teritorijos vystymą.
Geoparko traukos centru tampantys išskirtiniai geologinio paveldo objektai (stambūs, neįprastos formos rieduliai, vaizdingos atodangos, didelių debitų ar padidėjusios mineralizacijos požeminio vandens versmės, išraiškingos reljefe kalvos ir kita), sudarantys ypač geras prielaidas praeities sąlygoms rekonstruoti bei gamtos raidos tendencijoms prognozuoti, reikalauja ypatingos apsaugos, kuri užtikrintų šių objektų kuo ilgesnį naudojimą mokslinių tyrimų ir švietimo tikslams.
1999 UNESCO Žemės mokslų skyrius inicijavo Pasaulinio nacionalinių geoparkų tinklo (angl. Global Network of National Geoparks) programą. Jos tikslas – skatinti geologinio paveldo apsaugą, suteikiant UNESCO ženklą tam tikrus reikalavimus (parengtas nacionalinių geoparkų steigimo vadovas) atitinkančioms teritorijoms. UNESCO statuso siekiantys geoparkai turi aprėpti vietovės svarbius geologinės sandaros bruožus iliustruojančius objektus, saugoti geologinį paveldą ateities kartoms, auklėti ir šviesti visuomenę apie kraštovaizdžio geologinį pagrindą ir aplinkos apsaugą, suteikti mokslinio tyrimo galimybes. Geoparkų tinklas turi skatinti ekonominę plėtrą – sudaryti palankias sąlygas kurti naujas inovacines įmones, skatinti turizmą, padėti plėtoti smulkųjį verslą (sportas, transportas, maitinimo įstaigos, suvenyrų pardavimas ir kita), sudaryti galimybes vietos gyventojams steigti naujas darbo vietas (geoturizmas, geoproduktai), gauti papildomas pajamas bei pritraukti naujas investicijas.
Karavankų geoparkas (Obiro urvai; Austrija-Slovėnija)
2004 įsteigta 20 pirmų geoparkų: 8 Kinijoje, 3 Vokietijoje, po 2 Graikijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje ir po vieną Prancūzijoje, Airijoje, Austrijoje. Iki 21 a. 2 dešimtmečio pabaigos pasaulyje buvo įsteigti 147 geoparkai (41 valstybėje); 2022 jų buvo 177 (46), 2023 – 195 (48), 2024 – 213 (48).
Lietuvoje yra unikalių, geoparkams steigti tinkančių vietovių. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro (tvarkomas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos) duomenimis, 2020 buvo 177 geologinio (rieduliai, atodangos, smegduobės, olos), 37 geomorfologinio (kalvos, kopos, gūbriai, ozai, atragiai, skardžiai, daubos, kyšuliai), 43 hidrogeologinio (šaltiniai), 23 hidrografinio (upių rėvos, ežerai, jų salos ir pusiasaliai) gamtos paveldo objektai. Dauguma jų susitelkę savo geologine sandara unikaliame Akmenės krašte. Šis regionas nuo seno traukė geologų dėmesį, o jų sukauptos žinios tampa vis svarbesnės ir platesnei visuomenei.
Šioje teritorijoje galima pamatyti, lyginti ir tirti net keturių skirtingų geologinių laikotarpių (permo, triaso, juros ir kvartero) uolienas pasaulinę mokslinę reikšmę turinčiose Papilės atodangose (su juros sistemos uolienose aptiktomis fosilijomis) ir eksploatuojamuose triaso sistemos margaspalvio molio (Šaltiškiuose; vienintelis Baltijos regione) bei permo sistemos klinties (Karpėnuose ir Menčiuose) karjeruose (galima apžvelgti neįprastą, žmogaus veiklos sukurtą kraštovaizdį). Svarbus gausus apledėjimų palikimas (ledynų iš Skandinavijos atvilkti didžiuliai granitiniai rieduliai) ir nuo paskutinio apledėjimo pabaigos Ventos ir Virvyčios upių kurtas unikalus erozinis kraštovaizdis – erdvūs slėniai, vaizdingos atodangos, griovos, raguvos, atragiai. Ventos apylinkėse aptiktas didelio tarpledynmečio ežero nuosėdų klodas, liudijantis apie prieš 70–30 tūkst. m. buvusį atšiaurų klimatą ir čia vešėjusią tundros augaliją (tokių ežerų radaviečių Baltijos regione yra vos kelios).
-geoparkai
1417