G. Enescu paminklas Bukarešte (bronza, 2013, skulptorius Constantinas Baraschi)
Enescu George (Džordžė Enèsku), Enesco 1881 08 19Liveni-Vîrnav (prie Botoşani) 1955 05 04Paryžius, rumunų smuikininkas, kompozitorius, dirigentas, pedagogas. Paryžiaus dailės akademijos (1929), Rumunijos akademijos (1933) narys. 1888–93 studijavo Vienos, 1895–99 Paryžiaus konservatorijoje (J.‑É.‑F. Massenet, G. Fauré, A. Gédalge’o mokinys). Nuo 1899 kaip smuikininkas virtuozas, vėliau ir kaip dirigentas, koncertavo įvairiose šalyse. 1913 įsteigė premiją rumunų kompozitoriams. Nuo 1920 gyveno daugiausia Paryžiuje, dėstė konservatorijoje ir Normalinėje muzikos mokykloje. Žymiausias G. Enescu mokinys – smuikininkas Y. Menuhinas.
Kūriniai
Sukūrė operą Edipas (1931, pagal Sofoklio tragediją), 3 simfonijas (1905, 1914, 1918; III simfonijos nauja redakcija 1921), simfoninę siuitą Rumuniškoji poema (Poema română 1897), 2 rumuniškąsias rapsodijas (1901), 4 siuitas simfoniniam orkestrui (1897, 1903, 1915, Kaimiškoji siuita / Suita sătească 1938), kamerinę simfoniją 12 instrumentų (1954), koncertinę simfoniją violončelei ir orkestrui (1901), simfoninę poemą Vox maris (1950), kamerinių ansamblių, chorų, dainų, kūrinių fortepijonui.
Ankstyvajai kūrybai turėjo įtakos R. Wagnerio, prancūzų impresionistų muzika, vėlyvoji turi neoromantizmo bruožų, joje gausu rumunų muzikinio folkloro intonacijų. Sukūrė rumunų simfoninės muzikos nacionalinį stilių, pagrindė nacionalinės operos raidą.
Atminimo įamžinimas
Nuo 1958 Bukarešte rengiami tarptautiniai G. Enescu muzikos konkursai ir festivaliai.
L: B. Kotljarov Džordže Ėnesku Moskva 21970.
660