Santayana George (Džordžas Santajanà), tikr. Jorge Agustín Nicolás Ruiz de Santayana y Borrás 1863 12 16Madridas 1952 09 26Roma, ispanų ir Jungtinių Amerikos Valstijų filosofas, rašytojas, literatūros kritikas. Kritinio realizmo atstovas. Dr. (1889). 1882–86 studijavo Harvardo, 1886–88 – Berlyno, 1896–97 – Kembridžo universitetuose. 1889–1912 dėstė Harvardo universitete; profesorius (1907).
George Santayana
Pažiūroms turėjo įtakos W. Jamesas, A. Schopenhaueris, E. Husserlis, Platonas. Ankstyvuosiuose (iki 1906) filosofijos kūriniuose G. Santayana rėmėsi natūralizmo ir materializmo idėjomis, sąmonę suprato kaip biologinės evoliucijos padarinį. Vėlesniuose natūralizmą derino su idealistine, Platono pažiūroms artima filosofija. Anot G. Santayanos, egzistuoja keturios būties formos – esmė, materija, tiesa ir dvasia. Pažini tik esmė – tam tikri sąmonės objektai, universalijos. Materija yra pirminė kitų formų atžvilgiu, bet jos egzistavimo negalima įrodyti, todėl ji suvokiama tik tikėjimu. G. Santayanos estetikos teorijai būdinga reliatyvizmas ir iracionalizmas. Grožį siejo su malonumu, džiaugsmu, laime. Jo teorija turėjo įtakos T. S. Eliotui. Anot G. Santayanos, religija vertinga ne skelbiamomis tiesomis, bet padrąsinimu gyventi vaizduote, kuri išvaduoja žmogų iš pasaulio lemties ir atveria jam dvasinę meninės kūrybos sritį.
G. Santayanos etikai ir socialinei teorijai būdinga racionalizmo principai – individas turi pažinti save ir siekti to, kas jam iš tikrųjų naudinga. Teigdamas, kad bet kuri visuomenė yra ir privalo būti aristokratinė ir hierarchinė, kūrė racionalistiniais principais paremtą socialinės politinės santvarkos modelį. Jo požiūriu, valstybinė gamybos priemonių nuosavybė leis teisingiau paskirstyti visuomenės turtą, išlaisvins darbą ir žmogų. Siūlė atsisakyti atstovaujamosios demokratijos – valstybę turi valdyti tarnautojai specialistai. Autokratijos grėsmės galima būtų išvengti atsisakant valstybinės ideologijos.
G. Santayanos meninei kūrybai būdinga filosofijos, religijos motyvai. Stilius įmantrus, išraiškingas, apstu metaforų, ironijos. Parašė eilėraščių – Sonetai ir kitos eilės (Sonnets and Other Verses 1894), eiliuotą dramą Liuciferis: Teologinė tragedija (Lucifer: A Theological Tragedy 1899), poemų – Karmelio atsiskyrėlis ir kitos poemos (The Hermit of Carmel and Other Poems 1901). Romane Paskutinis puritonas (The Last Puritan 1935), kritiškai aprašė Naujosios Anglijos visuomenės gyvenimą.
Kiti svarbūs veikalai: Grožio prasmė (The Sense of Beauty 1896), Poezijos ir religijos interpretacijos (Interpretations of Poetry and Religion 1900), Proto gyvenimas (The Life of Reason 5 t. 1905–06), Skepticizmas ir gyvūniškas tikėjimas (Scepticism and Animal Faith 1923), Būties karalystės (Realms of Being 4 t. 1928–40), Viešpatavimas ir galia (Dominations and Powers 1951), parašė kritikos straipsnių, esė.