Florovsky Georges (rus. Georgij Florovskij; Žoržas Floròvskis) 1893 09 09Odesa 1979 08 11Princeton (Naujojo Džersio valstija), rusų stačiatikių teologas, Bažnyčios istorikas, patrologas, filosofas. 1911–16 Odesos universitete studijavo istoriją, filosofiją, filologiją, tiksliuosius ir gamtos mokslus, 1919 jame dėstė filosofiją. 1920 emigravo. 1921–28 vienas euraziečių sąjūdžio ideologų, vėliau – vienas ryškiausių jo kritikų. 1923 įšventintas kunigu. 1922–26 Prahoje dėstė teisės filosofiją, nuo 1926 vadovavo Šv. Sergijaus teologijos instituto Patrologijos katedrai Paryžiuje. 1929 įsitraukė į ekumeninį sąjūdį (ilgainiui tapo vienu svarbiausiu jo veikėjų); vienas Pasaulinės Bažnyčių Tarybos kūrėjų ir veikėjų. 1941–44 gyveno ir dirbo Bela Crkvoje (prie Belgrado). 1945 Paryžiuje dėstė teologiją. 1948 išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas; dėstė įvairias teologijos disciplinas Niujorko, Bostono, Bruklino, Harvardo, Princetono universitetuose ir aukštosiose teologinėse mokyklose. Svarbiausi veikalai: IV amžiaus Rytų Bažnyčios tėvai (Vostočnye otcy IV veka 1931), V–VIII amžių bizantiškosios Bažnyčios tėvai (Vizantijskie otcy V–VIII veka 1933), Rusų teologijos keliai (Puti russkogo bogoslovija 1937 31991 Vilniuje). Viena svarbiausių jo teologijos koncepcijų – kristocentrizmas (mokymus apie Bažnyčią vertino tik kaip kristologijos dalis). Bažnyčios savimonės raidą laikė nesuderinama su statiška Bažnyčios tradicijos samprata. Buvo vienas istorinės ir kultūrinės teologijų kūrimo iniciatorių.
R: Collected Works 14 v Belmont 1972–89; Izbrannye bogoslovskie statji Moskva 2000.
2452