Čičerin Georgij (Georgijus Čičèrinas) 1872 12 02Karaul (Tambovo gub.) 1936 07 07Maskva, SSRS valstybės veikėjas. Gimė dvarininko šeimoje. 1897 baigęs Sankt Peterburgo universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, dirbo Užsienio reikalų ministerijos archyve. Nuo 1904 dalyvavo revoliuciniame judėjime. 1905 Berlyne įstojo į Rusijos socialdemokratų darbininkų partiją (rėmė menševikus). Per I pasaulinį karą, gyvendamas Londone, suartėjo su vadinamaisiais internacionalistais, buvo politinių emigrantų grįžimo į Rusiją organizacijos sekretorius. 1917, po Vasario revoliucijos, suimtas, 1918 pradžioje iškeistas į Rusijoje buvusį Didžiosios Britanijos pasiuntinį. Įstojo į bolševikų partiją. Iš pradžių buvo Sovietų Rusijos užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas, nuo 1918 05 30 – liaudies komisaras.
Georgij Čičerin
Dalyvavo Bresto derybose, 1918 03 03 pasirašė Bresto taikos sutartį. 1919 antroje pusėje rėmė Baltijos valstybių pripažinimo idėją, 1920 aktyviai dalyvavo Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos derybose. Vadovavo sovietų delegacijai Genujos (1922) ir Lozanos (1922–23) tarptautinėse konferencijose, pasirašė Rapallo sutartį su Vokietija (1922). Nuo 1923 SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras. Po Locarno sutarčių (1925) Vokietijai pradėjus gerinti santykius su Vakarų valstybėmis G. Čičerinas ėmėsi iniciatyvos sudaryti nepuolimo sutartis su SSRS vakarų kaimynėmis. 1926 pasirašė tokią sutartį su Lietuva (Lietuvos–SSRS nepuolimo ir neutraaliteto sutartis).1930 07 atleistas (oficialiai – dėl prastos sveikatos) iš užsienio reikalų liaudies komisaro pareigų.
Buvo nemėgstamas J. Stalino, nes nepritarė pasaulinės revoliucijos koncepcijai. Buvo Rusijos ir SSRS Centro vykdomojo komiteto, 1925–30 Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto narys.
G. Čičerinas Centrinio vykdomojo komiteto sesijoje (Maskva, 1928; Rusijos Federacijos garso ir vaizdo archyvas)
506