geosinklinà (gr. gē – žemė + synklinō – palinkstu), judrus Žemės plutos blokas, priešpriešinamas stabiliems blokams (platformoms) populiarioje 19 a.–20 a. pirmos pusės fiksizmo teorijoje. Fiksizmo šalininkai geosinklinàs įsivaizdavo kaip tektoniškai judrias juostas stabilių platformų ir vandenynų dubumų sandūroje arba platformų viduje. Buvo manoma, kad jų geologinei raidai turi įtakos tam tikri bendri dėsningumai. Geosinklinų pavyzdžiais buvo laikomi aktyvaus vulkanizmo ir didelio seismingumo regionai, povandeniniai loviai bei salų lankai. Praeities geosinklininių sričių požymiais Žemės plutoje buvo laikoma dideli nuogulų storiai (iki kelių kilometrų), aukštas jų metamorfizmo laipsnis, didelės vulkanogeninės storymės bei granitoidinės intruzijos, intensyvus sluoksnių raukšlėjimasis, tektoninių lūžių (tarp jų – šariažų ir didelių antstūmių) gausa, aktyvūs geocheminiai procesai, savita mineralizacija bei tam tikros naudingosios iškasenos. Pradinėje geosinklinos raidos stadijoje visa judri zona intensyviai grimzta iki kelių kilometrų gylio, joje kaupiasi didelės vulkanogeninių, kiek vėliau – nuotrupinių ir karbonatinių nuogulų storymės, iš dalies kompensuojančios geosinklininės srities grimzdimą. Antroje raidos stadijoje geosinklininė sritis diferencijuojasi į atskiras geoantiklinas (išgaubtas kylančias Žemės plutos dalis) ir tarp jų išsidėsčiusius gilius geosinklininius įlinkius. Virš jūros lygio iškilusios geoantiklinos tampa pagrindiniais nuotrupinės medžiagos šaltiniais. Tuo metu suaktyvėja sausumos ir povandeniniai ugnikalniai. Dėl geoantiklinų ir gretimų geosinklininių įlinkių diferencijuotų judesių sluoksniai pradeda raukšlėtis. Baigiamajame etape geosinklininiai įlinkiai užsipildo nuosėdinės ir vulkaninės kilmės medžiaga. Grimzdimą keičia kilimas (geosinklinų inversija). Tuomet vyksta intensyvios plikatyvinės ir disjunktyvinės deformacijos, nuogulos metamorfizuojasi ir iš dalies išsilydo, susidaro dideli granitiniai plutonai, suaktyvėja geocheminiai procesai, susidaro naudingųjų iškasenų telkiniai. Iškilusios geosinklinos tampa raukšliniais kalnais ir konsoliduojasi (praranda judrumą). Geosinklinos tampa stabiliu Žemės plutos bloku, susijungia su gretima platforma ir padidina jos plotą. Laikui bėgant raukšliniai kalnai denuduojami, jų vietoje susidaro peneplenas, kuris vėliau pamažu perdengia horizontaliai slūgsančią platforminę dangą. Judri geosinklina, susidaranti ant Žemės vandenyninės plutos ties platformos kraštu, baigiantis jos geologinei raidai tampa nauju stabilios žemyninės plutos bloku. Taip senosios platformos apauga vis naujomis (vis jaunesnėmis) raukšlinėmis juostomis, o bendras Žemės rutulio vandenyninės plutos plotas dėl to mažėja. Kadangi sunku įsivaizduoti vandenynų išnykimą Žemėje, fiksizmo teorijos šalininkai iškėlė mintį apie galimą Žemės žemyninės plutos virtimą vandenynine ir naujų geosinklinų atsiradimą senųjų platformų viduje. Geosinklinos, kaip judrios Žemės plutos juostos, sąvoką 1859 sukūrė J. Hallas, o terminą 1873 pasiūlė J. D. Dana.
2406