pastato polių montavimas statybvietėje
geotèchnika (gr. gē – žemė + technikos – meniškas, meistriškas < technē — menas, amatas, mokėjimas), mokslo šaka, kuri remiasi inžineriniais principais ir moksliniais metodais gaunant ir kaupiant duomenis apie Žemės plutą sudarančias medžiagas, juos analizuojant ir naudojant techninėms reikmėms. Apima geotechninius tyrinėjimus (statybos teritorijos geotechninių sąlygų tyrimas ir vertinimas statybos požiūriu), geotechninį projektavimą (įvairios paskirties statinių ir įrenginių, pvz., užtvankų, aerodromų, kasybos įmonių, komunikacijos trasų, ir geotechninių sąlygų sąveikos prognozavimas ir projektuojamų statinių normalios naudosenos garantavimas), geotechninę statybą (tinkamiausių statybos darbų technologijų ir priemonių parinkimas, kad statinio statybos ir naudosenos metu būtų kuo mažiau pažeista aplinka).
Geotechnikos objektas yra uolienos, gruntai, požeminiai vandenys, jų savybės ir galimi pokyčiai, geologiniai procesai, įvairios paskirties statiniai ir tiesiniai, pylimai, t. p. priemonės aplinkai saugoti nuo ją žalojančių poveikių (aplinkos geotechnika). Remiasi inžinerinės geologijos, gruntų, uolienų, skysčių mechanikos dėsniais, statinių konstravimo principais, t. p. eksperimentiniais tyrimais ir gretinamąja patirtimi. Numatytoms įsisavinti teritorijoms parengiami geotechniniai žemėlapiai, kuriuose atspindimos Žemės plutos viršutinės dalies (kelis ar keliolika metrų, jei reikia, ir giliau) inžinerinės geologinės sąlygos: uolienų (gruntų) medžiaginė sudėtis, jų stiprumas gniuždant, plyšiuotumas, skvarbumas skysčiams, gruntinio vandens slūgsojimo gyliai ir dinaminės savybės, nepatvarių, nestabilių uolienų (gruntų), jų nuošliaužų karsto reiškinių paplitimas ir kitos aplinkybės, galinčios sunkinti statybos darbus ar kitokią veiklą.
gręžimo ir sprogdinimo darbai kelio tiesimo metu