geotektònika (gr. gē – žemė + tektonikē – statybos menas), tektònika (gr. tektonikē – statybos menas), geologijos šaka, tirianti Žemės plutos ir litosferos struktūrą, judesius, deformacijas ir raidą. Pagal tyrimo uždavinius geotektonika skirstoma į keletą skyrių.
Struktūrinė geologija (arba morfologinė geotektonika, arba tektonika) tiria ir klasifikuoja tektoninių judesių sukurtas Žemės plutos struktūras (raukšles, lūžius, grabenus, horstus, riftus, sineklizes, anteklizes ir kita), uolienų slūgsojimo formas. Regioninė geotektonika tiria tektoninių reiškinių pasiskirstymą dabartinėje Žemės plutoje, nustato (tektoniškai rajonuoja) geostruktūrines zonas, vaizduoja jas tektoniniuose žemėlapiuose. Istorinė geotektonika tiria praeities geostruktūrų evoliuciją Žemės plutoje, išryškina Žemės raidos etapus ir stadijas. Neotektonika specialiais metodais tiria jauniausius (neogeno pabaigos ir kvartero) tektoninius judesius ir jų kuriamas geologines struktūras. Bendroji (arba teorinė, arba dinaminė) geotektonika, remdamasi visomis minėtomis geotektonikos šakomis, tiria ir nustato bendrus tektoninių judesių ir geologinių struktūrų susidarymo dėsnius, tektoninių judesių priežastis ir struktūrų kilmę, išryškina litosferos evoliucijos kryptį Žemės geologinėje istorijoje, tobulina geotektonikos teorijos pagrindus.
Indijos ir Eurazijos litosferos plokščių koliziją ir Himalajų susidarymą vaizduojanti diagrama
Tektonofizika tiria Žemės plutos ir litosferos, kaip fizinio kūno, deformacijas, modeliuoja tektoninius procesus (eksperimentinė geotektonika), taikomosios mechanikos metodais atlieka uolienų deformacijų laboratorinius tyrimus; gautus duomenis interpoliuoja ir taiko visai litosferai. Iš seismologijos ir geotektonikos išsirutuliojo tarpinė šaka – seismotektonika, tirianti žemės drebėjimų sukeltus tektoninius reiškinius. Taikomoji geotektonika nagrinėja naudingųjų iškasenų telkinių susidarymą įvairiomis tektoninėmis sąlygomis, padeda atrasti ir tinkamai eksploatuoti naujus telkinius, lengvina inžinerinius geologinius tyrimus, didelių pastatų, hidroelektrinių, užtvankų statybą, tiria atliekų užkasimo ir saugojimo požeminėse ertmėse inžinerines geologines sąlygas.
Geotektonika taiko specialius metodus. Tektoninių struktūrų (raukšlių, sprūdžių) pobūdis nustatomas struktūriniu metodu. Pagal atodangų, gręžinių, šachtų, geofizinę ir kitą medžiagą sudaromi struktūriniai žemėlapiai, geologiniai profiliai, blokdiagramos. Atsižvelgiant į tiriamo objekto dydį gali būti daroma detali (mažo ploto) arba regioninė struktūrinė analizė. Labai svarbūs giluminiai geofiziniai tyrimai, kuriais nustatoma Žemės plutos ir litosferos storis, sudėtis, struktūros. Lyginamosios tektonikos metodu gerai ištirtų rajonų tektonika lyginama su dar tiriamų; šis metodas ypač efektyvus ieškant naftos, gamtinių dujų, deimantų ir kt. naudingųjų iškasenų. Facijų (litofacijų) ir sluoksnių storių analizės metodas – vienas svarbiausių paleotektoniniams judesiams tirti (nustatoma tektoninių judesių vieta, greitis ir kryptis). Tūrio metodu tiriant geologinės praeities tektoninius judesius kiekybiškai nustatomas tektoninių judesių intensyvumas. Paleontologiniu metodu nustačius sedimentacijos pertraukas, slūgsojimo nedarnas ir sudarius paleogeologinius žemėlapius išryškinami tektoninių judesių suintensyvėjimo laikotarpiai.
vandenyninės plutos amžių vaizduojantis žemėlapis
Formacijų analizės metodu nagrinėjami uolienų kompleksai jų kaupimosi stadijose kurioje nors Žemės paviršiaus struktūroje, nustatomi jų tektoninės raidos ypatumai įvairiais etapais. Eksperimentinės tektonikos metodais tektonofizikos laboratorijose modeliuojama tektoninių struktūrų raida. Paleomagnetiniais metodais nustatomas vandenynų dugno substrato geologinis amžius ir terminė struktūra. Seisminiais metodais išryškinama Žemės giluminė struktūra, reologinės savybės, batimetriniais metodais – giluminių struktūrų, tiesiogiai susijusių su jūros dugno reljefo formomis, padėtis ir formos. Svarbūs okeanologiniai tyrimų metodai, ypač vandenynų dugno gręžimas iš laivų ir nuo platformų, dugno uolienų ir nuosėdų bandinių rinkimas įvairiais prietaisais.
Geotektonika dar naudojasi matematiniais, mechanikos, fizikos metodais, kuriais remiantis galima kokybiškai atskleisti geologinių struktūrų susidarymo priežastis, apskaičiuoti geologinių procesų greitį bei tiksliai prognozuoti ateities geologinius įvykius.
Istorija
Geotektonikos terminą 1860 sukūrė vokiečių mokslininkas C. F. Naumannas. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje atsirado tektoninių reiškinių apibendrinimų ir teorijų (Didžiojoje Britanijoje – J. Huttono, Vokietijoje – C. L. von Bucho darbuose). Vėliau geotektonikos raidai didelį poveikį turėjo I. Kanto, P. S. de Laplace’o, E. Suesso, J. Hallo, A. Karpinskio ir I. Mušketovo darbai, dėl kurių geotektonika išsirutuliojo į savarankišką geologijos šaką. Apie Žemės raidą ir Žemės plutos struktūrų susidarymą buvo sukurta daug hipotezių ir teorijų, kurių didesnė dalis rėmėsi fiksistiniu požiūriu, mažesnė – mobilistiniu (dar geotektonikos hipotezės). Fiksizmo ir mobilizmo šalininkų kova vyko iki 20 a. 7 dešimtmečio. 1968 buvo galutinai suformuluoti naujosios globalinės tektonikos pagrindai.
Lietuvoje
Lietuvoje geotektonikos problemos nagrinėjamos Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos institute ir Vilniaus universitete. Specialūs metodai padeda ieškoti naftingųjų struktūrų ir kitų naudingųjų iškasenų, tiksliau įvertinti požeminių vandenų išteklius, tirti galimybes įrengti požeminių dujų saugyklas. Sudaromi Lietuvos tektoniniai žemėlapiai.
2406