geotektònikos hipotèzės, tektòninės hipotèzės, Žemės plutos struktūrų, reljefo susidarymo ir raidos moksliniai aiškinimai. Dažniausiai skirstomos į 2 grupes: fiksizmo hipotezes, teigiančias, kad Žemės didžiausios tektoninės struktūros susidaro veikiant vertikaliems Žemės plutos judesiams, ir mobilizmo hipotezes, neneigiančias vertikalių tektoninių judesių, bet teigiančias, kad Žemės didžiausių struktūrų susidarymą lemia horizontalūs tektoniniai judesiai. Svarbiausios fiksizmo hipotezės: kontrakcijos, besiplečiančios Žemės (ekspansijos), giluminės diferenciacijos (undacijų ir radiomigracijų), pulsacijų, osciliacijų, geosinklinų hipotezės. Kontrakcijos hipotezę, remdamasis P. S. de Laplace’o kosmogenine hipoteze, 1829 iškėlė L. Élie de Beaumont’as (Prancūzija). Jis teigė, kad Žemė susidarė kosmose kaip skysta masė, vėliau laipsniškai vėso. Žemei vėstant mažėja jos skystas branduolys, o išorinė atvėsusi ir sukietėjusi Žemės pluta dėl jos bendro suslėgimo raukšlėjasi. Šia hipoteze iki 19 a. antros pusės rėmėsi dauguma geologų, vėliau, sukūrus pažangesnę geosinklinų hipotezę, jos šalininkų labai sumažėjo, o 20 a. pradžioje atradus radioaktyvumo reiškinį ji buvo atmesta. 19 a. viduryje anglų geologai iškėlė kontrakcijos hipotezei alternatyvią besiplečiančios Žemės hipotezę (ji iki šiol turi šalininkų). Detaliausiai ši hipotezė išnagrinėta W. Carey (Australija) darbuose (1976, 1981). Pagal ją, Žemė didėja, vandenynai plečiasi ir Žemės paviršiaus plotas atitinkamai didėja, tarp suartėjančių žemynų raukšlinių kalnų pavidalu susidaro nuosėdinių storymių sangrūdos. Undacijų hipotezę 1933 iškėlė R. W. van Bemmelenas. Pagal ją, viršutinėje mantijoje ir Žemės plutoje vyksta geocheminiai pokyčiai, kurie daugiausia reiškiasi gravitacine diferenciacija, dėl to Žemės gelmėse vienur susikaupia lengvesnė, kitur sunkesnė medžiaga. Šis procesas pažeidžia pusiausvyrą (lengvesnė medžiaga vertikaliai kyla, sunkesnė leidžiasi), tai sukelia vertikaliuosius tektoninius judesius. Radiomigracijų hipotezę 1942–43 iškėlė V. Belousovas. Pagal ją, Žemės gelmės kaista dėl radioaktyviųjų elementų skilimo, įkaitusi medžiaga lydosi ir diferencijuojasi, tai sukelia vertikaliuosius tektoninius judesius. Pulsacijų hipotezę 1902 iškėlė A. Rothpletzas (Vokietija), 1933 ją pagrindė ir pulsacijų hipoteze pavadino W. H. Bucheris. Hipotezė teigia, kad nuolatinis litosferos traukimasis ir plėtimasis (pulsacijos) sukelia tektoninius judesius. Pagal 1930 E. Haarmanno (Vokietija) iškeltą osciliacijų hipotezę, dėl neaiškių priežasčių vykstantys substrato poslinkiai sukelia svyruojamuosius judesius (osciliacijas); Žemės pluta vienoje vietoje kyla, kitoje grimzta. 1859 J. Hallas pasiūlė geosinklinų hipotezę (terotiją), pagal kurią raukšliniai kalnai susidaro gilių Žemės įlinkių vietoje. Per ilgą laiką lėtai grimztančiuose įlinkiuose susikaupia didelio storio vulkaninės ir nuosėdinės kilmės dariniai, kurie vėliau iškeliami aukštyn ir deformuojami – susidaro raukšliniai kalnai. 1873 J. D. Dana tokius gilius įlinkius pavadino geosinklinomis. Geosinklinų hipotezė gyvavo apie 100 metų. Nepaisant plataus fiksizmo pripažinimo, visais laikais joms buvo priešpriešinamas mobilizmas (žemynų dreifas, naujoji globalinė tektonika). Po ilgos mobilizmo ir fiksizmo kovos 1962–68 buvo išaiškinta vandenynų plėtimosi reiškinys ir nustatytas vandenynų dugno tikrasis amžius (iki 160 mln. m.), tai galutinai paneigė fiksistines pažiūras.
2406