gėral mókestis, 15 a.–1775 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokestis už gėrimus.
Iš pradžių buvo renkamas kasmet nuo smuklės (karčemos). 1521 už vienos rūšies gėrimus smuklė Vilniuje, Medininkuose (netoli Vilniaus) mokėjo po kapą grašių. Jei kartu buvo prekiaujama midumi ir alumi, valstybės iždui smuklės savininkas ar nuomininkas (laikytojas) turėjo mokėti dvi kapas grašių. Vėliau įsigalėjo nepastovus, nuo parduotų gėrimų kiekio priklausantis, mokestis.
Po 16 a. vidurio Valakų reformos buvo apmokestinta gėrimų gamyba ir importuojami gėrimai. Privačių bei bažnytinių valdų gėralų mokestis atitekdavo žemvaldžiams (išskyrus tuos metus, kai jie sutikdavo šį mokestį mokėti valstybei). Nuo 1578 iki 17 a. vidurio nuo kiekvieno gėrimų gamybos katilo miestuose ir miesteliuose reikėjo mokėti po 24 grašius, kaimuose – po 12 grašių; už kvortą parduotos degtinės – po du pinigėlius.
Valstybės iždas iš gėralų mokesčio gaudavo palyginti nedaug pajamų: 1633–35 – 112 900 auksinų, 1638–40 – 133 000, 1649–51 – 291 500, 1678–80 – 217 800. Mokestį tvarkė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas (paprastai dvejiems metams išnuomodavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikams). Per 1773–75 iždo reformas gėralų mokestis įjungtas į bendrą mokesčių nuo visų pajamų sistemą.
2808