van der Leeuw Gerardus (Gerardas van der Lèuvas) 1890 03 18Haga 1950 11 18Utrecht, olandų protestantų teologas, religijotyrininkas, egiptologas. Teologijos daktaras (1916). Religijos fenomenologijos kūrėjas. 1908–14 Leideno ir Berlyno universitetuose studijavo teologiją ir religijotyrą. 1918–1950 Groningeno universiteto religijotyros ir egiptologijos profesorius, 1934–35 – rektorius. Nuo 1938 Nyderlandų karališkosios mokslo ir meno aakdemijos narys. 1945–46 Nyderlandų švietimo, kultūros ir mokslo ministras. Tarptautinės Religijų istorijos asociacijos (Association for the History of Religions) pirmasis prezidentas (1950). Aktyviai dalyvavo Nyderlandų Protestantų Bažnyčios veikloje. Daugiausia tyrinėjo religijos kilmę ir reiškimąsi. Religiją aiškino antiredukcionistiškai kaip autonominę žmogaus dvasios sferą, bet kartu susijusią ir su teologija. Svarbiausiame veikale Religijos fenomenologija (Phäenomenologie der Religion 1933) teigė, kad religijos svarbiausias tyrinėjimo metodas yra intuityvi religijos apraiškų (anot G. van der Leuuwo, religijos esmę įmanoma atskleisti aprašant, kaip religija reiškiasi) analizė, šventybės patyrimo aprašymas yra vienintelis fenomenologinis religijos aiškinimo būdas, kurio tikslas – atskleisti esmines formalias religijos struktūras. G. van der Leeuwo religijos fenomenologijai turėjo įtakos E. Husserlio, M. Schelerio, R. Otto, W. Dilthey veikalai. Kiti veikalai: Pirmykščio mąstymo struktūra (La Structure de la mentalité primitive 1928), Liturgija (Liturgie 1940), Žmogus ir religija (Der Mensch und die Religion 1941), Sakramentų teologija (Sacramentstheologie 1949), Religijos reiškimasis šiuolaikiniame pasaulyje (The Task of the Modern World 1950), Apie šventuosius mene (Vom Heiligen in der Kunst 1957).
L: F. Sierksma Gerardus van der Leeuw Amsterdam 1951.
2245