germãnai, indoeuropiečių klajoklių ir žemdirbių gentys, gyvenusios Vidurio ir Šiaurės Europoje. Manoma, vėlyvajame bronzos amžiuje (apie 500–400 pr. Kr.) gyveno Švedijos pietuose, Jutlandijos pusiasalyje, Šiaurės Vokietijoje tarp Emso ir Oderio upių bei Harzo kalnų.
Istorijos šaltiniai
Istorijos šaltiniuose minimi nuo 3 a. prieš Kristų. Daug žinių pateikia Cezaris, kuris pajungė germanus, gyvenančius į vakarus nuo Reino. Daugiausia informacijos apie germanus yra iš 1 a. po Kr., kai germanai Teutoburgo Miško mūšyje sumušė Romos kariuomenę (veikale Germania plačiausiai germanus aprašo Tacitas; 98 po Kr.).
Svarbiausios gentys
Tacito laikais svarbiausios germanų gentys buvo: chatai (gyveno dabartiniame Hesene), fryzai (prie Šiaurės jūros, tarp Reino ir Emso upių), chaukai (prie Weserio upės žiočių), cheruskai (į pietus nuo chaukų), svebai (dabartinių Meklenburgo, Brandenburgo, Saksonijos ir Tiuringijos teritorijose), semnonai (prie Havelio ir Šprė upių), langobardai (į šiaurę nuo semnonų), anglai (Šlėzvigo pietuose, Angelno pusiasalyje), hermandurai (Frankonijoje ir Tiuringijoje), markomanai (Maino slėnyje, vėliau – Bohemijoje), kvadai (Moravijoje), bastarnai (prie Dunojaus žemupio), svionai ir sitonai (dabartinėje Švedijoje).
Daugelis germanų genčių nebuvo tvirti junginiai, jos susirinkdavo, po kurio laiko išsiskirstydavo, sudarydavo naujus junginius. 3 a. svarbiausios gentys buvo: frankai (prie Reino, pasienyje su Romos imperija), burgundai (Maino slėnyje), alemanai (į pietus nuo Maino ir į rytus nuo Reino), gotai (dabartinių Ukrainos ir Rumunijos teritorijoje), gepidai (į šiaurę nuo Transilvanijos kalnų), vandalai (į vakarus nuo gepidų).
Germanų judėjimas
Pirmiausia dėl germanų judėjimo vyko Didysis tautų kraustymasis. 5 a. anglai ir saksai atsikėlė į Angliją (anglosaksų užkariavimai), frankai įsitvirtino Galijos šiaurės vakaruose, burgundai ir vestgotai – Ronos slėnyje, ostgotai – Italijoje, vandalai – Afrikoje. 507 frankai ištūmė vestgotus iš Galijos į Ispaniją. 568 langobardai įsiveržė į Italiją ir ten sukūrė savarankišką karalystę, kuri gyvavo, kol ją 774 pajungė Karolis Didysis. Apleistas Vokietijos rytines žemes užėmė slavai; daugumą jų germanai iki 8 amžiaus atsiėmė.
Valdymo formos ir visuomenė
Ankstyvaisiais laikais dauguma germanų buvo klajokliai, dažniausiai vertėsi gyvulininkyste, vergų prekyba, vėliau (veikiami Romos) darėsi sėslesni.
Germanų valdymo formos pamažu kito nuo Cezario laikų gentinės demokratijos iki aristokratinio valdymo, kurį aprašė Tacitas. 1 a. pabaigoje–2 a. pradžioje susiformavo primityvi teisėtvarka (renkami teisėjai vaikščiodavo po kaimus ir pagal teisinius papročius nagrinėdavo privačias bylas). Vadų valdžia rėmėsi asmeniniu autoritetu, monarchinė valdžia atsirado tik tarp tų germanų, kurie apsigyveno Romos imperijoje kaip federatai (ostgotai – Italijoje, vestgotai – Galijoje ir Ispanijoje, vandalai – Afrikoje).
5 a. pirmoje pusėje Romos imperijoje gyvenę germanai priėmė arijoniškos formos krikščionybę (409–429 vandalai, 412–436 burgundai, 456–472 ostgotai); paskutiniai apkrikštyti germanai – saksai (8 a.), skandinavai (10 a.), islandai (apie 1000).
Germanų ir romėnų socialinių santykių sintezė lėmė feodalinių santykių klostymąsi daugelyje Vakarų Europos šalių. Germanų gentys buvo vienas svarbiausių elementų, kuriems jungiantis susidarė daugelis dabartinių Vakarų Europos tautų: vokiečiai, danai, olandai, flamandai, švedai ir kitos.