germanis
germãnis (Germanium; pagal Vokietijos lotynišką vardą Germania), Ge, periodinės elementų sistemos IV A grupės cheminis elementas. Pilkos spalvos, metalinio blizgesio pusmetalis. Trapus, didesnėje nei 550 °C temperatūroje tampa plastiškas. Kristalinė gardelė centruotojo paviršiaus kubinė. Kambario temperatūroje atsparus oro, deguonies, vandens, praskiestų druskos ir sieros (sulfato) rūgščių, šarmų tirpalų poveikiui. Reaguoja su azoto (nitrato) rūgštimi sudarydamas ant paviršiaus oksido GeO2 plėvelę ir su halogenais sudarydamas atitinkamus halogenidus. Su elektriškai teigiamesniais metalais sudaro germanidus (pvz., FeGe, Cu3Ge, MnAlGe). Svarbūs germanio junginiai yra tetrahalogenidai (GeCl4, GeF4 ir kiti), dažniausiai naudojami kitiems germanio junginiams gauti, ir oksidai (GeO2 ir GeO), naudojami specialių stiklų, emalių, glazūrų gamyboje. Gamtoje germanis yra išsklaidytasis elementas (nėra jo mineralų); dažniausiai randamas junginiuose su kitais cheminiais elementais. Svarbiausi mineralai, kuriuose yra germanis, – germanitas Cu3(Ge, Fe)(S, As)4, renieritas Cu3(Ge, Fe)S4, argiroditas Ag8GeS6. Germanis išgaunamas kaip šalutinis spalvotųjų metalų rūdų perdirbimo produktas, t. p. iš akmens anglių pelenų.
Labai gryni germanio monokristalai naudojami kaip puslaidininkiai: gaminami diodai, tranzistoriai, fotodiodai, Hallo jutikliai. Germanio lydiniai su auksu naudojami juvelyrinėje ir dantų technikoje, lydiniai su siliciu ir boru – kaip termoelektrinės medžiagos. Nuodingas. Koncentracijos ribinė vertė (ilgalaikio poveikio) darbo aplinkos ore 2 mg/m3. Germanį 1886 atrado C. A. Winkleris.
1
2509