germanstika, filologijos šaka, tirianti germanų tautų dvasinę kultūrą, kalbas ir literatūrą, siaurąja prasme – tirianti germanų kalbas ir rašto paminklus. 20 a. germanistika suskilo į atskiras sritis: anglistiką (anglų kalbos ir literatūros mokslas), skandinavistiką (skandinavų kalbų ir jų literatūrų mokslas) ir kitas; germanistika dažniausiai imta vadinti vokiečių filologija.
19 a. pabaigoje įsitvirtino dvi vokiečių literatūros mokslo šakos – senoji (tirianti ankstyvųjų laikų ir vidurinių amžių kalbą ir literatūrą) ir naujoji (tirianti naujųjų laikų literatūrą). Kaip mokslo šaka germanistika susiklostė 19 a., nors pradžia sietina su 16 a., kai imta tirti senąją kultūrą, vidurinių amžių literatūrą ir kalbas, pradėta rinkti ir skelbti germanų raštijos paminklus. Pirmąjį (1519–22) vokiečių istorijos veikalą lotynų, vėliau vokiečių kalba parašė Aventinas. Pirmosios praktinės gramatikos (V. Ickelsamerio, 1534, L. Albertuso, 1573, A. Oelingerio, 1574) pasirodė tada, kai vietoj lotynų kaip rašomosios kalbos imta vartoti vietos kalbas. Pirmuoju filologu germanistu laikomas F. Junius (1589–1627, Olandija). 1617 M. Opitzas nurodė vokiečių kalbos tinkamumą grožinei literatūrai kurti, J. G. Schottelis (1663) susiejo kalbos raidą su kalbos filosofija. G. W. Leibnizas skatino rengti vokiečių kalbos žodyną. Šią idėją įgyvendino J. C. Adelungas (Versuch eines vollständigen grammatisch‑kritischen Wörterbuchs der hochdeutschen Mundart 5 tomai 1774–86). Germanistikai tapti mokslo šaka padėjo 19 a. pirmoje pusėje atsiradusi lyginamoji kalbotyra. Vienas jos pradininkų R. Ch. Raskas, tirdamas islandų kalbą, 1818 nustatė germanų kalbų bendrumus, šių kalbų vietą tarp kitų indoeuropiečių kalbų, J. Grimmas – germanų kalbų atsiskyrimą lėmusius pirmąjį ir antrąjį priebalsių poslinkius, parašė pirmąją germanų kalbų mokslinę gramatiką (Vokiečių kalbos gramatika / Deutsche Grammatik 4 tomai 1819–37), su broliu Wilhelmu 1852 pradėjo rengti etimologinį Vokiečių kalbos žodyną (Deutsches Wörterbuch; baigtas leisti kitų kalbininkų 1961, 32 tomai). Pirmoji Germanistikos katedra Vokietijoje įkurta 1810 Berlyno universitete (vadovavo F. H. von der Hagenas). Jungtinėse Amerikos Valstijose germanistiką plėtojo emigravę mokslininkai J. Hermandas, R. Grimmas, F. Trommleris ir kiti. Prancūzijoje germanistikos problemas (daugiausia vokiečių kultūros istoriją) tyrė A. Béguinas, A. Schneideris, R. Minderis ir kiti, Italijoje (J. W. Goethe’s epocha ir romantizmo literatūra) – P. Chiarini, E. Castelli. Svarbūs germanistikai 20 a. Rusijos mokslininkų (V. Žirmunskio, M. Guchman, O. Moskalskajos, N. Filičevos ir kitų) darbai (kalbos teorija, vokiečių kalbos istorija, dialektologija, fonologija). Tiriama germanų kalbų istorija, įvairiais aspektais – dabartinės germanų kalbos ir literatūra.
LIETUVOJE germanų kalbas (anglų, vokiečių) pradėta dėstyti 19 a. pradžioje Vilniaus universitete. Pirmoji germanų kalbų ir literatūros katedra buvo įkurta 1922 Lietuvos universitete, 1940 perkelta į Vilniaus universitetą. 1945–57 Vilniaus universitete veikė Svetimų kalbų katedra, 1958 reorganizuota į Užsienio kalbų bei Romanų ir germanų filologijos katedras. 1968 įkurtos Anglų filologijos ir Vokiečių filologijos katedros, 1991 – Skandinavistikos katedra. Daugumą germanų kalbų galima studijuoti ir tęsti mokslinius tyrimus Vilniaus universitete, Lietuvos edukologijos universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose. Lietuvos germanistai tiria germanų kalbų fonetiką, sintaksę, frazeologiją, kalbų dėstymo metodiką, nagrinėja tekstų analizės ir vertimo problemas.
2387