germanizãcija, vókietinimas (Prūsijoje ir jos dalyje Mažojoje Lietuvoje), vietos gyventojų vokietinimas ir savaiminis vokietėjimas, jų tapsmas vokiečių tautos nariais. 13 a. Vokiečių ordino užkariautose baltų žemėse – Prūsoje ir Mažojoje Lietuvoje – vokiečių kolonistai sukūrė karinę teokratinę valstybę, kurioje jie sudarė visuomenės elitą. Germanizacijos viena svarbiausių priežasčių ir prielaidų – Ordino įvesta feodalinė santvarka su sunkia baudžiava, vietos gyventojų nustūmimas į žemiausius socialinius sluoksnius. Kartu vyko ir kolonizacija. Mažosios Lietuvos kolonizacija.
Pirmiausia pradėta germanizuoti pietinius prūsus – pamedėnus, pagudėnus, t. p. galindus, nes jų dėl geografinės padėties, karų, sukilimų buvo likę mažiau negu šiaurinių prūsų (ypač sembų), kurių dauguma iki 16–17 a. įsiliejo į kompaktišką Mažosios Lietuvos lietuvių (Prūsijos lietuviai) etninę grupę. Vokiečių ordino didžiojo magistro Siegfriedo von Feuchtwangeno 1310 įsaku vokiečiams buvo uždrausta su prūsais kalbėtis jų gimtąja kalba, šiems liepta išmokti vokiškai. Prūsai atkakliai priešinosi prievarta brukamai krikščionybei, kuri buvo germanizacijos vienas šaltinių ir viena prielaidų. Dėl germanizacijos politikos tarp prūsų buvo labai mažai mokytų žmonių. Iki 18 a. prūsų etnosas (tauta) išnyko; dauguma suvokietėjo, dalis šiaurinių prūsų ir vakariniai sūduviai virto lietuvininkais. Didelis smūgis prūsams (kaip ir lietuvininkams) buvo 1709–11 didysis maras bei badas ir vėliau vykusi didžioji vokiškoji kolonizacija, po kurios prūsiškai kalbančiųjų liko tik pavienės grupelės, galiausiai – vien seneliai.
Mažojoje Lietuvoje germanizacija vyko ir naujaisiais laikais. Iki didžiosios vokiškosios kolonizacijos 18 a. pirmoje pusėje Lietuvos provincijos (Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskritys) kaimuose gyveno beveik vieni lietuvininkai (sudarė 93–99 % gyventojų), jie dar ilgą laiką, kolonizacijai pasibaigus, nevokietėjo, bet Prūsijos valdžia padėjo socialinius ekonominius pagrindus germanizacijai ir tai įteisino juridiškai – sudarė prielaidas ir sąlygas asimiliacijai. Lietuvininkus ėmė veikti ir besikurianti provakarietiška visuomenė, Vakarų civilizacija. Tų procesų padariniai pasireiškė jau 19 amžiuje.
Greičiausiai ėmė nutautėti vargingiausi (dauguma jų tarnavo vokiečių dvaruose, pas turtingus ūkininkus) ir turtingiausi (šliejosi prie valdančiųjų, tapdami vokiečiais gaudavo įvairių privilegijų, jautėsi esą kultūringos didžiosios tautos nariai) vietos gyventojai. Asmens socialinę ekonominę bei teisinę padėtį iš dalies lėmė ir tautybė. Germanizacija vyko per vokiškus dvarus, vokiečių gyvenamus miestus, kariuomenę, ypač per mokyklas. Buvo veikiama kompleksiškai, kad lietuvininkai taptų vokiečiais arba bent vokiškos orientacijos ir savimonės piliečiais, uoliais Prūsijos karalystės patriotais, integruotųsi į aukštinamą vokiečių kultūrą ir tautą.
18 a.–19 a. pirmoje pusėje germanizacija nebuvo nuosekli dėl Prūsijos valdžios retkarčiais propaguojamos vadinamosios prūsų‑lietuvių politinės krypties (prūsiškoji politinė kryptis), ypač dėl tarp inteligentijos plintančio kraštietiško (vietinio) rytprūsiškojo ir prūsiškojo‑lietuviškojo patriotizmo. Dėl to ir dėl lietuvių bei vokiečių visuomenės priešinimosi 18 a. nebuvo įgyvendinti germanizavimo projektai (H. Lysijaus, F. Kunheimo) pradžios mokyklose lietuvių dėstomąją kalbą pakeisti vokiečių kalba.
1807 Prūsijoje panaikinus baudžiavą, neliko luominių barjerų, daugėjo mišrių santuokų, intensyvėjo kaimo gyventojų migracija ir emigracija iš Mažosios Lietuvos į etninės Vokietijos pramonės regionus uždarbiauti; ten lietuvininkai greičiau nutautėjo. Dėl nesusiformavusios socialinės struktūros (negausi inteligentija, nebuvo miestiečių sluoksnio, valdančiojo elito) patriarchalinė būriško mentaliteto mažlietuvių (terminas paplito nuo 19 a. antros pusės) visuomenė netapo moderniąja tauta. Prūsijos karalystė – viena centralizuotų Europos didvalstybių – siekė sujungti į vokiečių naciją įvairių tautybių, kultūrų, religijų, socialinės padėties gyventojus. Imta formuoti tautinę (vokišką) ideologiją, guiti vietos gyventojų kalbas. 1817 ir 1829 šie bandymai nepavyko, 1847 bandymą kaimo mokyklose lietuvių kalbą pakeisti dėstomąja vokiečių kalba pristabdė 1848–49 Vokietijos revoliucija.
Iki Vokietijos imperijos (Reicho) susikūrimo (1871) germanizacijos svarbiausias veiksnys buvo ekonominis, vyravo natūrali asimiliacija. Prievartinė germanizacija itin sustiprėjo Reicho kanclerio O. von Bismarcko iniciatyva po 1871. Imperijos valdžia ėmė įgyvendinti jo tautinės politikos nuostatą: viena valstybė, viena tauta, viena kalba. Valstybinį gyvenimą imta unifikuoti didžiavalstybinio šovinizmo dvasia. Įsigalėjo pažiūra, kad lietuvių lavinimas įmanomas tik per aukštesnę vokišką kultūrą.
1872 05 11 ir 09 02 Vokietijos Reichstago priimtais įstatymais visose imperijos švietimo sistemos pakopose buvo įvesta vienintelė dėstomoji vokiečių kalba. Lietuvių kalba 19 a. pabaigoje buvo išstumta iš Karalienės, 20 a. pradžioje – iš Ragainės ir Klaipėdos mokytojų seminarijų. Buvo kuriama vokiška švietimo sistema klusniam piliečiui vokiečiui ugdyti. 1875 unifikuota raštvedyba. 1876 06 19 Prūsijos ir 08 28 Vokietijos parlamentų įstatymais visose valstybinėse įstaigose bei jų kanceliarijose, pedagogų posėdžiuose ir reikalų raštuose įvesta valstybinė vokiečių kalba. 1877 01 27 įstatymu Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardų teismuose lietuvių kalba palikta tik priesaikai duoti.
Po 1871 Evangelikų Liuteronų Bažnyčia mažlietuviams liko paskutinė institucija, kur vartota gimtoji kalba, bet nuo 19 a. pabaigos Bažnyčia laikėsi oficialios nuostatos, kad mažlietuviai vis tiek suvokietės, todėl jų reikalavimų neberėmė; nepritarta tik greitinantiems germanizaciją veiksmams. Taip lietuvių kalba neteko prestižo, liko buitinė. Jos imta gėdytis. Nepadėjo ir tai, kad vokiečių inteligentija (ypač G. Sauerweinas) smerkė germanizaciją, ragino jai priešintis. Atsparesni germanizacijai liko lietuviai katalikai.
Daugiakultūrėje Prūsijos valstybėje vyko ir natūrali akultūracija. Ji ypač būdinga Mažajai Lietuvai, kur per kelis vokiečių ir lietuvininkų bendro gyvenimo šimtmečius šeimas neretai siedavo socialinis, ekonominis, kultūrinis, kartais – ir giminystės ryšiai. Abi tautos bendravo, bet stengėsi išlaikyti tautinį tapatumą. Jį prarasti dėl vokiečių politinio, socialinio ir ekonominio vyravimo didžiausias pavojus grėsė lietuvininkams. Vienas tautinės grupės išlikimo svarbiausių garantų yra kalba, bet akultūraciją lemia ir kiti veiksniai, pvz., nuo 19 a. pradžios ji spartėjo dėl industrializacijos. 1807 Prūsijoje panaikinus baudžiavą, spartėjo kapitalistinė plėtra, kuri lietuvininkus vis labiau integravo į vokiečių valdomą valstybę. Kito jų gyvenimo būdas, mąstysena, vokiečių materialinė ir dvasinė kultūra skverbėsi į lietuvių buitį ir aplinką, juos artino su kaimynais vokiečiais. Žvakes imta keisti žibalinėmis lempomis ir žibintais, kambariuose kabinti užuolaidas, kloti medines grindis. Greta vyraujančių sūrių ir rūgščių patiekalų pradėta vartoti daugiau saldžių (įvairios uogienės). Vietoj lino ir vilnos imta naudoti medvilnę ir šilką, rankų darbo tradicinius drabužius keisti pramoniniu būdu pagamintais modernesniais miestietiškais.
Į Mažosios Lietuvos lietuvių tradicijas bei papročius skverbėsi vokiški: pradėta minėti gimimo dieną, sutuoktuvių metines, per Kalėdas puošti eglutes, krikštijant vaikus kviesti ne vieną, o dvi, kartais ir tris kūmų poras. Dėl Prūsijos valstybės modernizacijos mažlietuviai vis labiau artėjo prie vakarietiškos kultūros, kartu silpnėjo jų tautinis atsparumas, stiprėjo bei spartėjo ir prievartinis, ir savaiminis nutautėjimas (asimiliacija). Asimiliacijos ir kitų veiksnių veikiami, mažlietuviai iš Mažosios Lietuvos tautinės daugumos (16–18 a.) virto mažuma. 1900 buvusios Lietuvos provincijos teritorijoje lietuviškai kalbančių, oficialiais duomenimis, liko tik apie 20 %. Vokietijos imperijos germanizacijos politika inspiravo mažlietuvių visuomeninį sąjūdį. Lietuvių kalbos išsaugojimas, susijęs su savitu būrišku identitetu, vartojama kalba ir socialinis statusas atribojo Vokietijos piliečius mažlietuvius nuo vokiečių.
1923–39 Klaipėdos krašte (autonomijos teisėmis jis buvo prijungtas prie Lietuvos Respublikos) germanizacija buvo sulėtinta. Vokietijai likusiame Karaliaučiaus krašte germanizavimas vyko sparčiau, o valdant naciams (1933–44) jis virto etnocidu.
L: V. Gudas Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX a. pabaigoje Vilnius 1992; A. Matulevičius Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai Prūsijoje / Lietuvininkų kraštas Kaunas 1995; A. Hermann Lietuvių ir vokiečių kaimynystė Vilnius 2000; Vydūnas Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių Vilnius 2001; S. Pocytė Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 1871–1914 Vilnius 2002.
415
1367