germanizmai

germanzmai, skoliniai iš vokiečių ar (platesne reikšme) apskritai iš kurios nors germanų kalbos. Hanzos laikais (14–16 a.) vokiečių (žemaičių) žodžiai skverbėsi į visas prie Baltijos ir Šiaurės jūrų vartotas kalbas, neišskiriant nė baltų. Tuo metu pietų kryptimi įtaka buvo silpnesnė, pati vokiečių kalba buvo labiau veikiama romanų kalbų leksikos. Prie germanizmų plitimo reformacijos apimtose šalyse gerokai prisidėjo M. Liuterio verstos Biblijos įtaka. Bemaž visi lietuvių kalbos germanizmai yra patekę iš vokiečių kalbos neseniai ir dažniausiai težinomi iš pietvakarių tarmių ar vien iš Mažosios Lietuvos raštų. M. Mažvydo šalia šimtų slavizmų pavartoti tik keli bendriniai germanizmai: hauptmonas, kunigas, penigas, skyda, mūras (pastarasis gal ir per slavus gautas), ne ką daugiau ir prisidarytų hibridinių vedinių: hercikystė, kunigaikštė, kunigaikštis, kunigė, paburguoti, prie kurių šlyja ir vokiškas (su prieveiksmiu vokiškai), jei tik sutinkama, kad krašto pavadinimas *Vokia (<*Vākā) – irgi skolinys iš šiaurės germanų. Labiau įsitvirtinusių (iš tarmių pažįstamų ir kartu į lietuvių bendrinę kalbą įėjusių) vokiečių kalbos skolinių nėra nė pusšimčio: ãmatas, apas (árpa), becas (beicúoti), brántas, bùdelis, bùlius, ceñtneris, cólis, dùrpės (žemaičių tùrpės), gélda, iñkaras, kálkės, kambarỹs, klints, klùmpė, kùnigas, ngė (šalia ir vertinys devynãkė), olà, paširė, pkis, pnigas, ratelis (ratas), rmas, rùngas (ruñgas), ruñkelis, skỹdas, stnta, šlingas, šiūrúoti, šliùrė, trimtas, tùlpė, válcai (valcúoti), vkis. Ne vokietybių, o iš kurios nors senovės germanų kalbos (gotų ar šiaurės germanų) kildinamų germanizmų tėra po vieną kitą ir tie patys veikiausiai atėję per tarpininkus prūsus, kuršius ar latvius. Skoliniai iš dar kitų germanų kalbų dažniausiai vadinami iš tų kalbų pavadinimų padarytais terminais (anglicizmai ir kiti).

2701