geróvės valstýbė, sociãlinės geróvės valstýbė, valstybė, kurios pagrindinė funkcija yra socialinio teisingumo įtvirtinimas, standartinių rizikų (nedarbas, profesinės ligos) mažinimas ir socialinė parama. Susijusi su piliečių kolektyviniais socialiniais interesais. Valstybės aparatas pasitelkiamas kurti, finansuoti ir įgyvendinti politikas, kurios numatytų racionalų valstybės kišimąsi į laisvą rinkos jėgų veikimą arba koreguotų jų veikimo rezultatus taip, kad žmonės būtų apsaugoti nuo vadinamųjų socialinių rizikų – pragyvenimo išteklių netekties dėl senatvės, ligos, nedarbo ar kitų priežasčių. Patys asmenys tokių rizikų negali išvengti, o tinkamos apsaugos taip pat negalima nusipirkti rinkoje. Gerovės valstybės sąvoka paplito Vakarų Europoje, apima ne paprastą valstybės tarnybų įtraukimą į socialinių paslaugų teikimą (kaip buvo iki Antrojo pasaulinio karo), bet tų paslaugų visuotinumą, visų piliečių galimybes gauti geriausias socialines paslaugas neatsižvelgiant į jų klasinę priklausomybę ar socialinį statusą. Gerovės valstybės mastą dažniausiai atskleidžia socialinių įstatymų tikslai ir pobūdis arba valstybės išlaidos sveikatos ir socialinei apsaugai (Europos Sąjungos valstybių vidutinės išlaidos šiems tikslams 21 amžiaus pradžioje sudarė 30 % BVP). 20 amžiaus 7 dešimtmečio pabaigoje–8 dešimtmečio pradžioje buvo suabejota valstybės finansinėmis galimybėmis užtikrinti piliečių gerovę ir pačia gerovės valstybės idėja. Kai kuriose šalyse imta remti politiką, kai gerovės paslaugų teikimą perima privačios organizacijos, o žmonės gali pasirinkti, kokias paslaugas iš ko pirkti. 21 amžiaus pradžioje nacionalinių, tarptautinių, regioninių organizacijų (pirmiausia Europos Sąjungos) socialinės politikos kryptys rodo, kad gerovės valstybės modelio vis dėlto neatsisakoma, jis tobulinamas, pritaikomas kintančioms visuomenėms (gyventojų senėjimo, šeimos pasikeitimo, naujų užimtumo formų, globalizacijos ir kita). Vakarų Europoje iki kelių dešimčių procentų gyventojų yra tiesiogiai priklausomi nuo gerovės valstybės kaip vadinamieji jos klientai (pensininkai, ligoniai, remiamos šeimos ir kiti) arba kaip jos institucijose dirbantis personalas. Socialinės apsaugos sistemų administravimas, finansavimas ir išmokos įvairiose šalyse labai skiriasi, todėl šalys skirstomos į grupes pagal gerovės valstybės modelius (liberalųjį, korporatyvinį, socialdemokratinį, katalikiškąjį).
Šiuolaikinės gerovės valstybės ištakomis laikomi O. von Bismarcko socialiniai įstatymai, kuriais 19 amžiuje Vokietijoje buvo įvestas darbininkų sveikatos, sužalojimų ir senatvės socialinis draudimas. Vėliau Vokietijos pavyzdžiu socialinės apsaugos sistemos plito visoje Europoje ir už jos ribų. Pirmą kartą vokiškas terminas Wohlfahrtsstaat menkinamąja prasme buvo pavartotas 1932 demaskuojant Weimaro respubliką. Norvegų kalba terminas velferdsstaten 1939 pavartotas geros visuomenės vizijai, kurios reikėtų siekti ir kurioje būtų užtikrinta visų piliečių gerovė, reikšti. Anglų kalba terminą Welfare State pirmą kartą 1941 pavartojo Yorko arkivyskupas W. Temple’is. Jis demokratinę, į gerovę orientuotą valstybę priešpriešino totalitarinėms A. Hitlerio ir J. Stalino jėgos valstybėms.
Gerovės valstybės paplitimą lėmė valstybių formavimasis tautiniu pagrindu ir visuotinės demokratijos įsigalėjimas, kapitalizmo plėtra ir darbininkų judėjimai. Sparti gerovės valstybės raida įvairiose šalyse aiškinama ir politiniu sutarimu tarp įtakingiausių politinių partijų dėl svarbiausių socialinės politikos tikslų. Tai lėmė, kad gerovės valstybės plito visose ekonomiškai stipriose šalyse nepriklausomai nuo to, ar jose buvo aktyvūs socialdemokratų judėjimai ar ne. Gerovės valstybė stiprina socialinį saugumą, socialinę santarvę, politinį stabilumą, manoma, net politinę poliarizaciją. Gerovės valstybė susilpnino ortodoksinio socializmo patrauklumą, stabilizavo ekonomiką, prisidėjo prie visuomenės socialinių sluoksnių gyvenimo sąlygų vienodinimo ir beprecedentės masinės materialinės gerovės kūrimo.
386