geštaltpsichològija (vok. Gestalt – pavidalas, forma, figūra + psichologija), visýbės psichològija, psichologijos kryptis, tirianti psichiką kaip vientisą struktūrą. Atsirado kaip priešprieša struktūrinei psichologijai, kurios šalininkai teigė, kad sąmonė skaidoma į elementus ir pagal asociacijos arba kūrybinės sintezės dėsnius iš jų sudaromi sudėtingi psichiniai dariniai. Geštaltpsichologijos atstovai teigė, kad pagrindinė psichikos ypatybė yra įgimtas gebėjimas suvokiamus reiškinius jungti į tam tikras formas, į prasmingą visumą, tai yra į vientisus psichinius darinius, vadinamus geštaltais. Nustatė svarbiausius reiškinių suvokimo veiksnius: grupavimas (elementai grupuojasi pagal paprastumo, artumo, pusiausvyros principus), simetriškumas (elementai turi polinkį sudaryti simetrišką visumą), kontūravimas (kiekvienas psichikos reiškinys gali įgyti tam tikrą savitą aiškią formą) ir kiti. Teigė, kad psichiniai dariniai susiformuoja ne dėl išorės poveikio, o veikiant vidiniams psichikos dėsniams. Suvokimas (daugiausia regos) buvo tiriamas eksperimentiškai. Nustatyti jo ypatumai: konstantiškumas, struktūriškumas, suvokiamo objekto ir įgyto patyrimo, daikto vaizdo (figūros) ir jo aplinkos (fono) santykis suvokimo procese, atminties priklausomumas nuo reikmių ir kita. Tiriant intelektinį elgesį nustatyta, kad sensorinis vaizdas daro poveikį judėjimo reakcijoms. Buvo teigiama, kad to vaizdo susidarymas – ypatingas suvokimo aktas, suvokimo lauke esančių santykių labai staigi pagava (įžvalga). Šie geštaltpsichologijos teiginiai prieštaravo biheiviorizmui, kuris žmogaus elgesį sudėtingoje situacijoje aiškino kaip aklą bandymą atsitiktinai rasti sėkmingą sprendimą. Tiriant žmogaus mąstymo procesus nustatyta, kaip pažinimo struktūros kinta (reorganizuojamos), kaip susidaro nauji centrai ir kaip dėl šių pokyčių mąstymas pasidaro produktyvus, skirtingas nuo formaliosios logikos operacijų, algoritmų ir kitų dalykų.
Geštaltpsichologija susiformavo Vokietijoje 20 amžiaus 1–3 dešimtmetyje. Geštalto terminą pirmą kartą pavartojo austrų psichologas ir filosofas C. von Ehrenfelsas apibūdindamas psichikos santykinių vienetų ryšio pobūdį. Geštaltpsichologijos pradininkai – M. Wertheimeris (1880–1943). W. Köhleris (1887–1967) ir K. Koffka, K. Lewinas (1890–47) ir jo mokyklos šalininkai sistemiškumo ir visumos principą laikė svarbiausiu, juo aiškino žmogaus elgesio motyvaciją. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas K. Goldsteinas (1878–1965) holizmo (visybiškumo) koncepcija rėmėsi patopsichologijoje, F. Heideris (1896–1988) geštalto terminą vartojo socialinėje psichologijoje (juo aiškino žmonių tarpusavio santykius). Geštaltpsichologijos idėjos turėjo įtakos psichikos procesų pažinimo pažangai (buvo sukurta psichinio vaizdo kategorija, įtvirtintas sisteminis požiūris), kognityviajai psichologijai (kuri pabrėžia aukštesnių psichinių potyrių reikšmę), fiziologijai, biologijai, pedagogikai ir kitiems mokslams.
Austrijos pašto ženklas, skirtas Christiano von Ehrenfelso 125‑tosioms gimimo metinėms (1984)
2271