gèstų kabos, kurčiųjų vartojamos kalbos. Jų leksinis vienetas yra gestas, žymintis sąvoką. Gestą sudaro keturi rankos (plaštakos forma, padėtis, vieta ir judesio kryptis) ir įvairūs kitų kūno dalių (antakių, galvos ir kūno) simultaniniai judesio elementai. Gestų kalbos gramatinė raiška daugiausia grindžiama veido, galvos judesiais ir šių judesių įvairiomis modifikacijomis erdvėje. Tam tikri erdvės taškai priešais kalbėtoją lemia gesto rodymo vietą ir kryptį, nuo kurios gali priklausyti veiksmo subjektas ir objektas, savybės priskyrimas vienam ar kitam asmeniui ar daiktui ir kita.
Antakių ir galvos judesiai gali žymėti įvairias modalines reikšmes (klausimą, neigimą, nuosakas ir kita), sakinio temą, t. p. perteikia įvairias prieveiksmines reikšmes. Judesio pobūdis dažnai skiria daiktavardį nuo veiksmažodžio, įvykio veikslą nuo eigos veikslo, daugiskaitą nuo vienaskaitos. Daiktų padėtis, judėjimas ir erdvės santykiai nusakomi polisintetiniais gestais (dažniausiai veiksmažodinės reikšmės), kurių forma priklauso nuo kalbamos situacijos: plaštakos forma žymi daikto formą, padėtis, vieta ir judėjimas – atitinkamai daikto padėtį, vietą ir judėjimą. Nesant gesto, sąvokai (pvz., tikriniam vardui) parodyti pasitelkiama daktilologija.
gestų kalba
Visos gestų kalbos yra nacionalinės (pvz., amerikiečių gestų kalba, australų gestų kalba, lietuvių gestų kalba ir kitos; Naujojoje Zelandijoje gestų kalba yra viena valstybinių kalbų), bet nesiremia žodinėmis tų tautų kalbomis. Žodinės kalbos formų rodymas gestais (kai gestai žymi žodžius) vadinamas kalkiniu kalbėjimu. Jis paplitęs tarp girdinčiųjų, apkurtusiųjų ir neprigirdinčiųjų, kuriems gimtoji yra žodinė kalba, o kurtieji vartoja gestų kalbą, kuri yra jų gimtoji kalba.
Kalbotyros šaka, tirianti gestų kalbos sandarą, vadinama gestotyra. Gestų kalba lingvistiškai imta tirti 20 a. antroje pusėje Jungtinėse Amerikos Valstijose, vėliau Skandinavijoje ir kitose Vakarų šalyse.
919