gètas (it. ghetto), religinės ar etninės mažumos gyvenama miesto dalis. Terminas pirmąkart pavartotas 1516 Venecijos žydų kvartalui apibrėžti. Europoje getu dažniau vadinti žydų, Jungtinėse Amerikos Valstijose – afroamerikiečių gyvenamieji rajonai.
Venecijos žydų geto pastatai
Nors geto terminas atsirado 16 a., uždarų (kartais dėl įstatymų reikalavimo, bet dažniau dėl papročių) žydų ar kitų etninių grupių rajonų Europoje ir Artimuosiuose Rytuose buvo nuo antikinių laikų, jų yra ir dabartiniuose Rytų miestuose. Kai Romos imperijoje krikščionybė tapo oficialia religija, nuo Romos imperatoriaus Konstantino I ir Bizantijos imperatoriaus Justiniano laikų žydai virto antrarūšiais piliečiais. Iki 18 a. pabaigos segregaciniai įstatymai veikė daugelyje Europos šalių. Geto teritorija dažnai buvo aptveriama sienomis, nakčiai rakinama, jo gyventojams galiojo specialūs įstatymai, mokesčiai. Po Prancūzijos revoliucijos (1789–99) plintant žmogaus teisių idėjoms getai sparčiai nyko. 1939–45 buvo atgaivinti nacių valdomos Vokietijos okupuotose šalyse (siekta sutelkti ir sunaikinti žydus; didžiausias – Varšuvos getas, apie 0,5 mln. žmonių).
getai Lietuvoje
Lietuvos miestuose 14–18 a. getų nebuvo, bet žydams buvo leidžiama gyventi tik kai kuriose gatvėse arba kvartaluose; čia susitelkusios žydų bendruomenės (kahalai) nuo 14 a. pabaigos naudojosi didžiojo kunigaikščio ir privačių valdų sąvininkų privilegijomis, iki 19 a. ir vėliau išlaikė kompaktinio gyvenimo ir religinio bei etninio uždarumo bruožų.
Per SSRS–Vokietijos karą okupuotoje Lietuvoje naciai ir jų nurodymus vykdanti lietuvių administracija nuo 1941 07 pradėjo steigti getus žydams izoliuoti. Kartu naciai rengė žydų, pirmiausia vyrų, žudynes. Iš kai kurių mažesnių getų po pirmųjų žudynių likę gyvi žydai (ar jų dalis) buvo perkelti į didesnius. Kaune, Vilijampolėje, getas (apie 30 000 žmonių; Kauno getas) įkurtas 1941 08 viduryje, Šiauliuose du getai – 1941 08 pabaigoje (Šiaulių getas), Vilniuje du getai (Vilniaus getas; apie 40 000 žmonių), perskirti Vokiečių gatvės, – 1941 09 06. Mažasis getas (daugiausia Stiklių, Žydų, M. Antokolskio ir Gaono gatvės) panaikintas 1941 10 pabaigoje; Didysis getas veikė tarp Pylimo, Lydos, Vokiečių, Arklių ir Karmelitų gatvių. Žydų atstovams buvo klastingai teigiama, kad getuose įsikūrę žydai išvengs žudynių, tačiau naciai ir jų vietiniai talkininkai, pasisavinę į getus suvarytų žmonių turtą, 1941 08 ir rudenį juos dar sparčiau naikino (išžudyta apie 40 000 didžiųjų Vilniaus, apie 30 000 Kauno, daugelis Šiaulių getų gyventojų). Panevėžio, Telšių (likviduotas 1941 12), Utenos, Žagarės ir kiti mažesni getai panaikinti, jų gyventojai išžudyti, tik nedaugelis perkelti į kitus getus ar paslėpti žmonių. Iš viso 1941 buvo išžudyta 70–80 % Lietuvos žydų, sunaikinta savita jų kultūra.
1941 pabaigoje, žlugus Vokietijos žaibiško karo su SSRS planui, vokiečių okupacinei administracijai prireikė žydų, kaip pigios kvalifikuotos darbo jėgos, todėl egzekucijų sumažėjo – nuo 1942 pradžios iki 1943 vidurio Vilniaus gete buvo surengta viena masinė egzekucija – 1942 07 17, nužudyta 150 senų žmonių; iš Kauno geto į koncentracijos stovyklą Latvijoje 1942 02 ir 1942 09–12 išvežta apie 2700 žmonių. Naciams laikinai pristabdžius žudynes, išlikusiuose Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Švenčionių getuose (ir jiems priklausančiose vadinamosiose darbo stovyklose) liko apie 1/4 iki nacių okupacijos Lietuvoje buvusių žydų (kiti – išžudyti). Dar trys getai (Ašmenos, Svierių, arba Svyrių, Mikailiškių) veikė prie Lietuvos generalinės srities 1942 04 prijungtose Ašmenos ir Svyrių apskrityse.
Spygliuota viela aptvertuose, vokiečių ir lietuvių sargybinių saugomuose getuose gyveno dirbti palikti žydai ir jų šeimos. Vilniaus getų kaliniai 1942 dirbo 157 įmonėse ir kariniuose objektuose, Kauno geto kaliniai 1943 pradžioje dirbo 140 darboviečių. Naciai getuose gestapo prižiūrimiems kaliniams leido turėti savo administraciją ir neginkluotą policiją. Vokiečių įstaigos getus kontroliavo per getų savivaldos pareigūnus, jų sudaromus darbininkų ir maisto kortelių sąrašus, žydų policiją.
Rizikuodami gyvybe dalį getuose įkalintų žydų išgelbėti padėjo P. Baublys, Sofija Binkienė, S. Kymantaitė–Čiurlionienė, D. Čiurlionytė-Zubovienė, O. Kuzmina–Dauguvietienė, Lidija Golubovienė, E. Kutorgienė, V. Kutorga, S. Ladigienė, Ona Landsbergienė, Natalija Likevičienė, P. Mažylis, vienuolė Marija Mikulska, Elena Petrauskienė, K. Petrauskas, M. Rusteikaitė, P. Sirutytė, kunigas J. Stakauskas, Ona Šimaitė, Pranė Špokaitė–Juodvalkienė, V. Zubovas, Vladas Žemaitis ir kiti Lietuvos gyventojai. Turimomis žiniomis, iš viso žydus gelbėjo daugiau kaip 2700 asmenų (tarp jų 168 kunigai; išgelbėta apie 3000 žmonių). Kai kuriuos gelbėtojus (pvz., Jablonskių ir Kerzų šeimas, Joną Miniotą, Juozą Rutkauską, Vytautą Žakavičių ir kitus) naciai sušaudė. Iki 2021 09 už žydų gelbėjimą 1588 Lietuvos piliečiai buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, iki 2021 11 Jad Vašem Tautos atminimo institutas Jeruzalėje 921 suteikė Pasaulio tautų teisuolio vardą.
Į getus suvaryti žydai priešinosi; 1942–43 viena svarbiausių pasipriešinimo formų – kultūrinė. Reikšmingas buvo žydų elito organizuotas dvasinis pasipriešinimas. Getuose buvo organizuota nusilpusių žmonių, ypač vaikų, medicininė priežiūra, dezinfekcija, užkrečiamųjų ligų profilaktika ir gydymas, rūpinamasi remtinų žmonių ir vaikų socialine globa (veikė vaikų namai, darželiai, internatai). Vilniaus gete veikė biblioteka, mokyklos, teatras (Vilniaus geto teatras), buvo rengiami literatūros ir meno vakarai (daugiau kaip 50 renginių), spektakliai, dailininkų parodos, literatų ir dailininkų konkursai. Kauno gete irgi plėtota kultūros ir švietimo veikla, tik mažesnio masto. Naciams pavojingiausios buvo getų pogrindžio grupės; jų nariai, daugiausia jaunimas, rengė diversijas, sabotažą kariniuose objektuose, įvairiais būdais įsigydavo ginklų, mokėsi juos naudoti. Kauno gete pogrindžio grupės 1941 12 31 sudarė Antifašistinę kovos organizaciją, Vilniaus gete 1942 01 21 – Jungtinę partizanų organizaciją, keli šimtai jų narių įstojo į sovietinių partizanų būrius.
1943 03 pabaigoje–04 pradžioje buvo panaikinti Švenčionių, Ašmenos, Svierių (Svyrių), Mikailiškių getai, dalis jų kalinių nužudyta (daugiausia 1943 04 05 Paneriuose), kiti pateko į Vilniaus getą, dėl to čia kalinių trumpam padaugėjo iki apie 24 000.
Naciams naikinant Ostlando getus, sumažinti Kauno ir Šiaulių getai (dalis kalinių išvežta į koncentracijos stovyklas), 1943 09 jie paversti koncentracijos stovyklomis (jas ėmė kontroliuoti SS, kalinamų žydų padėtis itin pablogėjo). Vilniaus getas panaikintas 1943 09 23; dalis žydų nužudyta Paneriuose, apie 2500 palikta darbo stovyklose prie Vilniaus įmonių, kiti išvežti į koncentracijos stovyklas (daugiausia Latvijoje ir Estijoje). 1944 antroje pusėje daugelis dar gyvų Lietuvos, Estijos ir Latvijos koncentracijos stovyklose kalinamų buvusių Vilniaus, Kauno ir Šiaulių getų žmonių pateko į Stutthofo ir Dachau koncentracijos stovyklas (kalinta apie 13 500 Lietuvos žydų, dalis jų perkelta į kitas koncentracijos stovyklas). Jose išlikusius gyvus apie 6 % Lietuvos žydų 1945 išlaisvino SSRS arba Sąjungininkų kariuomenės.
L: G. Šuras Užrašai: Vilniaus geto kronika 1941–1944 Vilnius 1997.
2066