Giacomo Manzu
Manzu Giacomo (Džakomas Mancù), Manzù, tikr. Giacomo Manzoni 1908 12 22Bergamo 1991 01 17Ardea (prie Romos), italų skulptorius, dailininkas, dizaineris. Studijavo Cignaroli dailės akademijoje Veronoje, baigė Fantoni institutą Bergamo. Nuo 1940 Breros akademijos Milane profesorius. Kūrybai įtakos turėjo egiptiečių, etruskų menas, klasikinė ir romaninė skulptūra, A. Maillolio, A. Rodino, M. Rosso kūriniai.
Kūryba
Kūryboje naudojo daugiausia bronzą, t. p. terakotą, sidabrą, varį, granitą, akmenis, marmurą. Kūrė skulptūras (Dovydas 1938, serija Kardinolai 1939, Frančeska 1941, Šokio žingsnis 1954, Popiežiaus Jono XXIII biustas 1963), reljefus (Nukryžiavimas 1946, Kristus žmonijoje 1939), nukaldino durų (Zalcburgo katedrai, 1958, Durys į mirtį Šv. Petro bazilikai Vatikane, 1964, Taikos ir karo vartai Šv. Lauryno bažnyčiai Rotterdame, 1969), nutapė paveikslų (Dailininkas ir modelis 1966, Motina ir vaikas 1979, Sėdintis kardinolas 1987). Daugiausia vaizdavo nuogas figūras, šokėjus, sėdinčius kardinolus; kūrybai būdinga griežtos supaprastintos formos, realistinės detalės. Sukūrė scenovaizdžių, kostiumų spektakliams (I. Stravinskio Oidipas karalius 1965, R. Wagnerio Tristanas ir Izolda 1971, G. Verdi Makbetas 1985). Dalyvavo Venecijos bienalėje (1948).
G. Manzu. Didysis kardinolas (bronza, 1955, Ca’Pesaro moderniojo meno galerija Venecijoje)