Giambattista Vico

Giambattista Vico (dailininkas F. Solimena, aliejus, 18 amžius)

Vico Giambattista (Džambatista Vkas) 1668 06 23Neapolis 1744 01 23Neapolis, italų filosofas. Kultūrinės antropologijos, istorijos filosofijos pradininkas. Dr. (1694).

Gyvenimo faktai

Gimė neturtingo knygų prekiautojo šeimoje. 1688–91 studijavo Neapolio universitete. 1699–1741 jame dėstė retoriką. Nuo 1734 buvo Neapolio karaliaus Karolio III istoriografas.

Patirta įtaka

Pažiūroms turėjo įtakos Platonas, neoplatonizmas, Tacitas, F. Baconas, H. Grotius, G. Pico della Mirandola, N. Machiavelli ir kiti.

R. Descartes’o idėjų kritika

Veikale Apie senovinę italų išmintį (De Antiquissima Italorum Sapientia 1710) G. Vico neigė R. Descartes’o idėjų naujumą, kritikavo R. Descartes’o iškeltą mąstymo (cogito) principą. Šis principas, anot G. Vico, apibūdina mąstymą kaip sąmoningumą, bet ne kaip žinojimą ir negali paaiškinti tam tikrų minčių atsiradimo priežasčių. Toks sąmoningumas būdingas ir mąstytojams, ir neišprususiems žmonėms, todėl cogito principas yra banalus. Be to, idėjos aiškumas negali būti tiesos kriterijus. Pasak G. Vico, tiesa yra pažįstama ne tam tikro dalyko stebėjimu, kaip manė R. Descartes’as, bet daikto padarymu, sukūrimu, todėl žmogus negali pažinti gamtos, ją gali pažinti tik Dievas, kuris ją sukūrė, Dievo protas kitoks nei žmogaus.

Istorijos samprata

Svarbiausiame veikale Naujojo mokslo apie bendrąją tautų prigimtį pagrindai (Principi Di Una Scienza Nuova Intorno Alla Natura Delle Nazioni 1725, pataisyti ir papildyti leidimai 1730, 1744) G. Vico plėtojo ciklinę istorijos sampratą. Teigė, kad nors istorijos dėsnius suteikė Dievas, žmonijos istoriją kuria patys žmonės, todėl ji yra pažini. Istorinius pokyčius, pasak G. Vico, lemia tai, kad dėl žmonių ryšių keičiasi jų sąmonė, kinta esminių sąvokų – tiesos, teisingumo, lygybės – supratimas, žmonės pamažu tampa racionalesni, bet praranda vaizduotę. Tautos, anot G. Vico, plėtojasi vienodai, pereina tris – dievų (nėra valstybės, paklūstama žyniams, būdinga mitinė sąmonė), herojų (valdo aristokratai, vergai kovoja dėl lygių teisių) ir žmonių (demokratinė respublika, vyrauja lygybė prieš įstatymus ir laisvė, bet būdinga dorovinis sugedimas ir savanaudiškumas) pakopas. Po žmonių istorinės pakopos ateina nuosmukis, visuomenė grįžta į pirminę būseną ir ciklą pradeda iš naujo.

Teisės filosofija

Teisės filosofijos veikaluose Apie visuotinės teisės vieną pradžią ir vieną pabaigą (De universi iuris uno principio et fine uno 1720), Apie teisės mokslo pastovumą (De constantia iurisprudentis 1721) nagrinėjo, ar teisė yra susitarimo dalykas ar prigimtinė visai žmonijai. Anot G. Vico, žmogus iš prigimties yra sociali, nors ir savanaudiška būtybė, todėl visuomenė ir įstatymai yra natūralūs reiškiniai. G. Vico teigė esant du teisės šaltinius: žmonijos istoriją ir Dievą.

Įtaka

Turėjo įtakos J. W. Goethe’i, J. Michelet, A. Comte’ui, S. T. Coleridge’ui, B. Croce’i, H. Taine’ui, G. E. Soreliui, I. Berlinui, R. G. Collingwoodui, H.‑G. Gadameriui, J. Joyce’ui ir A. MacIntyre’ui.

Kiti veikalai

Kiti svarbūs veikalai: Apie mūsų laikų mokymosi metodą (De Nostri Temporis Studiorum Ratione 1709), Apie Antonijaus Caraphos darbus (De rebus gestis Antonii Caraphaei 1716), Giambatisttos Vico gyvenimas, jo paties parašytas (Vita di Giambattista Vico scritta da se medesimo 1731).

2271