Beinoritė Giedrė 1976 08 23Vilnius, lietuvių kino režisierė. Dr. (2018). 2001 baigė Lietuvos muzikos akademiją (televizijos režisūrą; V. Čibiro, H. Šablevičiaus mokinė), nuo 2007 čia dėsto; docentė (2013). 2001–07 dirbo savanore konsultante ir konsultavimo internetu programos koordinatore viešojoje įstaigoje Vaikų linija. 2006 su kitais įsteigė studiją Monoklis. Buvo režisierių Š. Barto (Septyni nematomi žmonės 2005, apie filmavimą sukūrė dokumentinį filmą Vulkanovka. Po didžiojo kino 2005; Lietuvos kinematografininkų sąjungos premija), A. Matelio (Prieš parskrendant į Žemę 2005) asistentė.
Giedrė Beinoriūtė
Sukūrė (ir scenarijaus, montažo autorė) dokumentinių (Troleibusų miestas 2002, Gyveno senelis ir bobutė 2007, Lietuvos kinematografininkų sąjungos premija, Specialistė, Pokalbiai rimtomis temomis, abu 2012), vaidybinių trumpametražių (Mano vienišos draugės 1997, Mama, tėtis, brolis, sesė 1999, Egzistencija 2004), vidutinės trukmės (Balkonas 2008, Sidabrinė gervė 2009) ir ilgametražių (Kvėpavimas į marmurą 2018, pagal L. S. Černiauskaitę, Lietuvos kinematografininkų sąjungos premija) filmų. G. Beinoriūtės filmuose svarbi vaikų tema, būdinga preciziškai kuriama atmosfera, atidumas detalėms.
Parašė atsiminimų knygą apie kino operatorių A. Kemežį Akimirksnis spalvoms suderinti (2022).
Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2021).