Giedrutis Laucius
Laũcius Giedrutis 1938 11 25Kilėviškiai (Leliūnų vlsč.), lietuvių architektas restauratorius. 1941 su tėvais ištremtas į Altajaus kr., 1946 grįžo į Lietuvą. 1967 baigė LSSR dailės institutą. 1966–90 dirbo Paminklų restauravimo projektavimo institute (iki 1969 Specialioji mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė, 1969–78 Paminklų konservavimo institutas): 1972–75 Miestų skyriaus projektų vyriausiasis architektas, 1975–78 viršininkas, 1978–84 Visuomeninių pastatų skyriaus vyriausiasis specialistas, 1984–1990 skyriaus vyriausiasis architektas. 1990–91 Vilniaus miesto valdybos Paminklotvarkos skyriaus vedėjas, 1991–2000 bendrovės Lietuvos paminklai vyriausiasis architektas.
Svarbiausi projektai: Vilniuje – gyvenamojo namo Žydų gatvėje 4a (1969), Jėzuitų vienuolyno prie Šv. Rapolo bažnyčios (1976), Trakų Salos pilies vakarinių kazematų ir įvažiavimo bokšto (1980), Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios (1982), Vilniaus arkikatedros (1990) restauravimo, Gedimino kalno šlaitų tvirtinimo ir aplinkos sutvarkymo (1980). Atliko kelių Vilniaus senamiesčio kvartalų architektūrinius tyrimus (1970–73). Parengė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios Molėtuose bokštų (1978), Kiauklių bažnyčios (1998) atstatymo projektą. Sukūrė paminklų žuvusiems partizanamas: A. Baublio‑Merkio būrio Perlojos kapinėse (1997), Vytauto apygardos Liūto rinktinės Kilėviškių kapinėse (Anykščių rj. savivaldybė, 2005), Alaušo būrio Užpaliuose (Utenos rj. savivaldybė, 2008). Leidinio Architektūros paminklai (t. 1 1970) vienas autorių. Gedimino ordino Karininko kryžius (1999).