giesm, konfesinio pobūdžio vokalinis poetinis kūrinys. Gieda solistas arba choras (kartais su instrumentiniu pritarimu). Giedama bažnyčioje ir už jos ribų (namie, per ritualines apeigas, religines procesijas).
Klasifikacija
Skiriamos bažnytinės (antifona, himnas, psalmė, responsorijus), liaudies, iškilmingosios giesmės. Giesmių tekstai su melodijomis arba be jų spausdinami atskiruose rinkiniuose (giesmynai). Visas bažnytinių giesmių palikimas vadinamas himnografija, jį tiriantis mokslas – himnologija. Giesmių palikimas skirstomas ir pagal bažnytinę priklausomybę (katalikų, protestantų ir kita).
Raida
4–5 a. pirmuosius lotyniškus bažnytinius himnus sukūrė Hilarijus Puatietis, Aurelijus Prudencijus ir Ambraziejus. Nuo 6 a. visa viduramžių bažnytinių giesmių istorija glaudžiai susijusi su grigališkuoju choralu. 16 a., per reformaciją, Vakarų himnografija suskilo į katalikiškąją ir protestantiškąją. Protestantai siekė visų besimeldžiančiųjų bendro giedojimo liturgijoje ir pirmieji pradėjo visuotinai versti giesmes į tautines kalbas ir leisti giesmynus. Čekų brolių, liuteronų giesmės tapo naujų protestantiškųjų giesmių pavyzdžiais.
Giesmės Lietuvoje
Lietuvos bažnyčiose iki reformacijos buvo giedamas lotyniškas grigališkasis choralas. Pirmosios lietuviškos giesmės su melodijomis buvo išspausdintos M. Mažvydo Katekizme (1547) ir Giesmėse krikščioniškose (2 dalys 1566–70). 16 a. protestantų giesmes (vienbalses ir keturbalses) kūrė Mikalojaus Radvilos Juodojo Vilniaus rūmų kompozitoriai Vaclovas Šamotulietis, K. Bazilikas. 16 a. pabaigoje pasirodė ir pirmosios lietuvių evangelikų reformatų bei katalikų giesmės, kurios dažniausiai buvo išverstos iš lotynų, vokiečių, lenkų kalbų. Pirmieji lietuviškų giesmių vertėjai buvo S. Rapolionis, A. Kulvietis, M. Mažvydas, Z. Blotnas ir kiti. Giesmynuose su tekstais dažnai buvo pateikiamos ir melodijos. Pirmą kartą bažnytinių giesmių melodijų gausiai buvo pateikta M. Mažvydo giesmynuose. Giesmių melodijos daugiausia monodinės, susijusios su viduramžių choralinės muzikos tradicija, bet jose jau buvo Mažojoje Lietuvoje nuo J. Bretkūno laikų įtvirtintų protestantiškojo choralo užuomazgų. 16–17 a. sukurtos ir pirmosios originalios lietuviškos giesmės.
Žymesni giesmių kūrėjai
Žymesni 17–18 a. giesmių vertėjai ir kūrėjai buvo M. S. Slavočinskis, S. Jaugelis-Telega, D. Kleinas, M. Švoba, A. F. Šimelpenigis, P. Šrubauskis ir kiti. 19–20 a. giesmių tekstus kūrė A. Strazdas, A. Baranauskas, Maironis, melodijas – J. Naujalis, Č. Sasnauskas, A. Kačanauskas.
Lietuvių liaudies giesmių bruožai, raida
Lietuvių liaudies giesmės giedotos dar pagonybės laikais, o įvedus krikščionybę įgavo krikščionišką turinį. Giesmių melodijoms įtakos turėjo lietuvių liaudies dainos, grigališkasis choralas, lenkų giesmės, profesionalioji muzika. Lietuvos evangelikų liuteronų (Klaipėdos kraštas) ir evangelikų reformatų (Biržų, Kėdainių kraštas) giesmių pagrindas – vokiečių choralai. Kiekvieno Lietuvos krašto ar net kaimo giesmių intonacijos, atlikimo maniera ir būdai artimi to krašto liaudies dainoms. Dzūkijoje vyravo vienbalsės, minorinės, ornamentuotos giesmės. Kituose Lietuvos regionuose, kur susiklosčiusi daugiabalsio dainavimo tradicija, giesmės buvo giedamos keliais balsais.
Daugiabalsės giesmės dažnai yra mažorinės, paprastesnės formos, nesudėtingos intonacinės sandaros ir ritmikos. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje beveik visoje Lietuvoje giedama daugiabalsiškai – antifoniniu, responsoriniu ir kitais būdais. Katalikiškų liaudies giesmių poetiniai tekstai versti iš lotynų, lenkų kalbų arba sukurti lietuvių autorių. Nuo 19 a. antros pusės iki 20 a. vidurio liaudies giesmės buvo giedamos iš Žemaičių vyskupo M. Valančiaus redaguotų giesmynų (kantičkų). Vėliau imta giedoti iš Liturginio maldyno. Liaudies giesmių melodijos plito nerašytiniu būdu. Nuo 20 a. pabaigos Lietuvoje retai giedamos senosios kantičkinės giesmės, išpopuliarėjo sentimentalios giesmės. Liaudies giesmės giedamos per laidotuves, mirusiojo paminėjimą (ketvirtines, metines), gavėnią, gegužines pamaldas, bažnytines šventes, atlaidus. Giedami ir giesmių ciklai – Kalvarijos kalnai (Žemaitijoje ir kai kur Aukštaitijoje), Rožinis, Dovydo psalmės. Gieda giedotojų grupė (dažnai moterų), kurios vadovas – geriausias giedotojas (vadinamas primatoriumi, kantoriumi).
Religinio turinio liaudies dainos
Giesmėmis vadinamos ir religinio turinio, nesakralinės liaudies dainos, kurių ne tik melodijas, bet ir žodžius sukūrė kaimo žmonės (Ak tu, Žėke, Žėkeli; Ėjo šventas Petras su šventu Povilu; Ėjo Marija ir kita). Lietuvoje vyksta tradiciniai liaudies giedojimai tam tikrose vietose, kur suvažiuoja maldininkai, bažnyčių chorai, liaudies giedotojų grupės, pučiamųjų instrumentų ansambliai (Šilinės Šiluvoje, Kalnai Žemaičių Kalvarijoje). Tokie giedojimai trunka kartais savaitę ar net ilgiau. Liaudies giesmės, kaip ir bažnytinės, gali būti skirstomos pagal Bažnyčios kalendorių (advento, Kalėdų, gavėnios, Velykų, Sekminių ir kita) ir pagal temą (apie mirtį, Švč. Mergelę Mariją, šventuosius, atgailą, Švč. Sakramentą ir kita).
Giesmės Lietuvos kompozitorių kūryboje
Nuo 20 a. pabaigos Lietuvos bažnyčiose giedamos kompozitorių sukurtos liturginės ir liaudies giesmės. Liturginės giesmės (Apšlakstyk mane, Viešpatie; Prieš taip didį Sakramentą) yra lotyniškų giesmių atitikmenys lietuvių kalba (dažnai nutolusios nuo originalo), giedamos keliais balsais. Per mišias giedamos ir lietuvių bei užsienio kompozitorių, pačių vargonininkų sukurtos giesmės. Dažnai giedamos lietuvių autorių sukurtos giesmės (A. Strazdo Pulkim ant kelių, Č. Sasnausko Marija, Marija, S. Šimkaus Prieš tavo altorių), kurios dėl savo liaudiškų intonacijų vadinamos tradicinėmis, arba liaudies giesmėmis. Giesme Marija, Marija, kuri dažnai vadinama Lietuvos religiniu himnu, baigiamos iškilmingesnės mišios, ji giedama per sumą, laidotuves. Bažnyčiose ne mišių metu liaudies giedotojai a cappella arba su instrumentiniu pritarimu gieda Kryžiaus kelius, Graudžius verksmus, Valandas. Bažnyčiose gieda ir profesionalūs chorai, kviečiami vokalistai, instrumentininkai, pritariama vargonais, smuiku, kartais kanklėmis, gitara; kai kuriose stengiamasi atgaivinti senąjį kantičkinį giedojimą, kitur plinta ypač jaunimo pamėgtos nesudėtingų, kartais pramoginių intonacijų giesmės iš Vakarų Europos.
L: D. Pociūtė XVI–XVII a. protestantų bažnytinės giesmės Vilnius 1995; J. Trilupaitienė Jėzuitų muzikinė veikla Lietuvoje Vilnius 1996.
2700
532