gilieji lūžiai
gileji lžiai, gilumniai lžiai, didžiulės disjunktyvinės tektoninės dislokacijos, kertančios Žemės plutą bei po ja esančią viršutinę mantijos dalį ir atskiriančios vieną nuo kitos didžiausias Žemės plutos struktūras. Gilieji lūžiai, šalia kurių Žemės plutos blokai perstumti horizontalia kryptimi šimtus arba tūkstančius kilometrų, vadinami lineamentais (pvz., Rytų Europos platformos pietvakarinė riba vedama ties 2500 km ilgio giliuoju lūžiu, vadinamu Teisseyre’o–Tornquisto–Sorgenfrei lineamentu). Gilieji lūžiai, skiriantys slystančių viena kitos atžvilgiu litosferos plokščių kraštus, vadinami transforminiais lūžiais. Šie vertikalūs lūžiai kerta visą Žemės plutą ir yra seismiškai aktyvūs (pvz., 500 km ilgio San Andreaso lūžis, kertantis Šiaurės Amerikos vakarinį pakraštį nuo Kalifornijos įlankos iki San Francisco, Olimpinis lūžis, išilgai kertantis Naujosios Zelandijos salas, vidinis Japonijos salų lūžis, Anatolijos lūžis Turkijoje). Žemyninių ir vandenyninių riftų slėnius ribojantys gilieji lūžiai yra iki 60° pasvirę rifto zonos atžvilgiu ir sudaro laiptuotą Žemės paviršiaus reljefą. Nuožulnūs ir horizontalūs gilieji lūžiai atsiranda žemynų kolizijos zonose, kur jie skiria vienas ant kito užstumtus tektoninius žvynus (pvz., Helvečio ir Glaruso antstūmiai Alpėse, McConnellio šariažas Uoliniuose kalnuose). Itin gilūs lūžiai, kertantys Žemės mantiją iki 700 km gylio, vadinami Benioffo paviršiais (Ramiojo vandenyno vakarinės dalies subdukcinės zonos). Gilieji lūžiai, skiriantys struktūrinius kompleksus žemynų kolizijos zonose, vadinami sutūrinėmis linijomis. Gilieji lūžiai riboja raukšlinių kalnų ofiolitų blokus, stambius postorogeninius grabenus.
-Benioffo paviršius; -sutūrinė linija
2406