gimdõs kaklẽlio vėžỹs, gimdos kaklelio piktybinis navikas. Vienas dažniausių navikų (po krūties, storosios žarnos, gimdos ir kiaušidžių). Sergamumas pasaulyje siekia apie 9,8 %, ekonomiškai silpnose šalyse – iki 15 %. Lietuvoje kasmet apie 500 moterų suserga gimdos kaklelio vėžiu.
Priežastys, rizikos veiksniai
Viena gimdos kaklelio vėžio priežasčių – žmogaus papilomos viruso infekcija. Rizikos veiksniai yra ankstyva lytinio gyvenimo pradžia, lytinių partnerių kaita, persirgtos venerinės ligos, rūkymas, hormoninių kontraceptikų vartojimas, imuniteto sutrikimai. Dažniausiai gimdos kaklelio gleivinės lokalūs pokyčiai atsiranda 25–34 m. amžiuje (ikivėžinė stadija), vėliau pamažu progresuoja; išplitusios (invazinės) formos diagnozuojamos apie 50 m. amžiuje. Gimdos kaklelio vėžys plinta į makšties gleivinę, gimdos kūną, dubens organus, dubens ir paraaortinius limfmazgius.
Simptomai, diagnozė, gydymas
Pagrindinis simptomas – kraujavimas iš makšties, dažniausia po lytinio akto ar menopauzės laikotarpiu. Kitų simptomų (išskyrų, šlapinimosi sutrikimų, skausmo) dažniausia nebūna, jie gali atsirasti išplitus gimdos kaklelio vėžiui, bet net 20 % išplitusių formų būna nesimptominės.
Diagnozuojama Papanicolaou testu (Pap tepinėliu), kolposkopija, kaklelio nuograndų tyrimu, biopsija, radiologiniais tyrimais. Ikivėžinėje stadijoje nustatoma kaklelio epitelinių ląstelių displazija, carcinoma in situ (netipinės epitelio ląstelės neišplitusios už bazinės membranos ribų), vėlesnėse stadijose dažniausia aptinkama plokščiųjų ląstelių karcinoma. Amerikos vėžio draugijai nuo 1988 rekomendavus kasmet atlikti Pap tepinėlio tyrimą visoms moterims nuo 18 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose pavyko sumažinti sergamumą gimdos kaklelio vėžiu iki 2 %.
Gydoma ikivėžinėje stadijoje šalčio terapija, lazeriu, elektrochirurginiais metodais, vėlesnėse stadijose – operacija, jonizuojančiąja spinduliuote, chemoterapija.
737