antskydis ir kovos kirviai (6–7 a., Lietuvos nacionalinis muziejus)
giñklai (archeologijoje), kaunamieji įrankiai ir kovos priemonės priešui sunaikinti arba nuo jo apsiginti. Ankstyviausi ginklai buvo rankiniai. Jie skirstomi į artimos kovos (vėzdas, ietis, kovos peilis, kirvis, kalavijas), distancinius (lankas, strėlė, svaidomoji ietis) ir apsauginius (skydas, šalmas, šarvai) ginklus.
Archeologijos duomenimis, Lietuvos (ir Baltijos šalių) teritorijoje pirmieji ginklai atsirado paleolite (devintas tūkstantmetis prieš Kristų) atsikėlus pirmiesiems gyventojams. Tai – mediniai vėzdai ir nusmailintos lazdos. Vėliau pradėtos naudoti mediniais kotais ietys su kauliniais, rečiau titnaginiais antgaliais (ietigalis), titnaginiai ir raginiai durklai. Mezolite (devintas–penktas tūkstantmetis prieš Kristų) pradėti naudoti lankai ir strėlės su titnaginiais bei kauliniais antgaliais (strėlės antgalis). Nuo trečio tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos pradėta gaminti akmeninius laivinius kovos kirvius ir akmenines buožes. Bronzos (16–5 a. pr. Kr.) ir ankstyvajame geležies amžiuje (5 a. pr. Kr.–1 a. po Kr.) kartu su įvežtiniais metaliniais dirbiniais plito žalvariniai ginklai – kotiniai durklai, ietigaliai, kalavijai, kovos kirviai (vadinamieji baltiškieji). Kartu su jais dar plačiai naudoti akmeniniai, titnaginiai ir raginiai ginklai. Nuo 1 a. pradėta naudoti su geležiniais antgaliais ietys, kovos peiliai, įmoviniai ir siauraašmeniai kirviai, dviašmeniai įvežtiniai kalavijai, lankai ir strėlės su geležiniais įvairių formų antgaliais, mediniai skydai su metaliniais apkaustais, rankenomis ir skydo centre prikaltais kūgio, pusrutulio, cilindro ir kitų formų antskydžiais (umbais). Senajame geležies amžiuje (1–5 a.) kario ginklų komplektą sudarė 1–2 ietys, skydas ir kovos peilis.
platusis kalavijas, kovos peilis, kotinis durklas ir du įmoviniai ietigaliai (6–12 a., Lietuvos nacionalinis muziejus)
Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu (vidurinis geležies amžius, 5–8 a.) ginklų gausėjo ir jie tapo įvairesni; plito vietinės gamybos vienašmeniai ir platieji kalavijai, t. p. aptinkama įvežtinių dviašmenių kalavijų. Daugėjo iečių, geležiniai ietigaliai gaminti įvairesnių formų. Aptinkami rombo ir trikampio formos bei lapo pavidalo profiliuoti kalavijai ir ietigaliai su užbarzdomis. Atsirado įtveriamieji lapo pavidalo ietigaliai naudoti svaidomosioms ietims. Plito kovos peiliai su dvejopos formos geležtėmis: analogiška darbo peilių geležtei (su žiedu‑apkalu ant rankenos) ir siauru ylos pavidalo smaigaliu, vadinamieji prūsiškieji durklai. Naudoti dviejų tipų siauraašmeniai kovos kirviai: ornamentuoti ir su penties atsparnėmis; latgaliai kovos kirvių kotus apsukdavo žalvarinėmis juostomis. Skydų ir antskydžių formos išliko panašios į senojo geležies amžiaus. Strėlių antgalių gaminta daugiau ir įvairesnių formų; vyravo strėlių antgaliai su tribriaunėmis rombo formos ir siauromis plunksnelėmis. Aptinkama ir antgalių, būdingų stepių klajokliams.
kario ir žirgo įkapės – balnakilpės, kamanos, žąslai, sagtis, dviašmenis kalavijas ir jo makštų antgalis, įmovinis ietigalis, strėlės antgalis, kovos peilis, plačiaašmenis kovos kirvis, dalgis, segės (13 a., Lietuvos nacionalinis muziejus)
Viduriniame geležies amžiuje (400–800) skiriama dviejų tipų kario ginkluotė: lengvoji ir sunkioji. Lengvąjį ginkluotės komplektą sudarė: 2–3 ietys, kovos peilis, kartais skydas ir lankas su strėlėmis, sunkųjį ginkluotės komplektą – 2–3 ietys, vienaašmenis arba platusis kalavijas, skydas, kovos kirvis ir kovos peilis. Vėlyvajame geležies amžiuje (800–1200) ginklų kokybė gerėjo, jie tobulėjo. Atsirado iečių su damasko plieno antgaliais. Ietigaliai buvo standartizuojami, plunksnos siauresnės, jų formų kiekis mažėjo. Kai kurių ietigalių įmovos buvo puošiamos vadinamuoju skliautiniu ornamentu; aptikta ietigalių su spalvotųjų metalų inkrustacijomis. Pradėta gaminti vienaašmenius ir dviašmenius kalavijus su rankenų skersiniais ir buoželėmis. Vakarų baltų – kuršių žemėje aptinkami vietiniai kalavijų tipai, vadinamieji anteniniai ir kuršių. Ant įvežtinių kalavijų geležčių aptinkami įrašai ULFBERHT, INGELRII, INGELRIDI ir kitokie. Kalavijai ir kovos peiliai nešioti medinėse (peiliai ir odinėse) žalvariu apkaustytose makštyse. Makštų galų apkaustai įvairūs ir puošnūs. Daugėjo kovos kirvių. Atsirado plačiaašmeniai vėduokliniais ašmenimis, su ašmenimis, paplatintais į koto pusę, kovos kirviai – plaktukai (Saltovo tipo). Turtingų karių kapuose kartais aptinkamas žirgas (žirgų kapai) ir šalmas (dažniausiai nukaltas iš skardos, kūgio arba pusrutulio formos). Prie šalmo buvo tvirtinamas apsauginis kaklo tinklas iš plieninių supintų grandelių. Vėliau iš tokio tinklo imta gaminti šarvus (žiedmarškes).
10–12 a. piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose labai pagausėjo strėlių antgalių. Aptinkama lanceto formos antgalių, būdingų vikingams, antgalių su dvišakėmis plunksnelėmis, – mongolams‑totoriams, kartais vėzdų su geležinėmis arba žalvarinėmis daugiakampėmis arba apskritomis buožėmis. Vėlyvajame geležies amžiuje kario ginkluotė dar labiau diferencijuota. Bendruomenių vadai ir kariai profesionalai, sudarantys vadų asmeninius būrius, buvo ginkluoti 2–3 ietimis, kalaviju, kovos kirviu, retkarčiais šalmu ir šarviniais marškiniais, eiliniai kariai naudojo lengvąją ginkluotę – 1 ar 2 ietis, lanką su strėlėmis ir kovos peilį. Ginklų randama piliakalniuose ir gyvenvietėse, kapinynuose (dėti į kapą kaip įkapės).
2081