giñklininkai, amatininkai, gaminę šaltuosius ir šaunamuosius ginklus.
Lietuvoje iš pradžių juos gamino kalviai, vėliau šaltkalviai, naujaisiais laikais – ginklininkai. 15–16 a. atskirą jų grupę sudarė patrankų liejikai (patrankininkai). Kardus ir kai kuriuos kitus šaltuosius ginklus gamino kardininkai. 18 a. atsirado ginklininkų špagininkų ir šarvų gamintojų (Vilniuje minimi 1741). Tuomet šių dviejų profesijų amatininkai priklausė jungtiniam Kalvių, katilių, kardininkų, laikrodininkų, peilininkų, pentininkų ir šaltkalvių cechui. Ginklininkams priklausė ir apsodininkai, kurie gamino šaunamųjų ginklų medinius apsodus; jie 18 a. priklausė Vilniaus stalių cechui, sudarė narių grupę. Šaunamuosius ginklus gaminantys ginklininkai iki 1777 priklausė Vilniaus šaltkalvių cechui, 1778 įkūrė savo cechą. 19 a. šio cecho nariai, be ginklų, gamino ir įvairius įrankius, cechą pradėta vadinti Įrankininkų ir ginklininkų cechu. Veikė iki 1893, kol Rusijos valdžia Vilniaus cechus panaikino.
33