giñklų kontròlė, ginklų gamybos, pirkimo, pardavimo ir platinimo ribojimai, taikomi tam tikriems ginkluotės tipams, kiekiui ar naudojimui. Gali būti vykdoma vienašališkai (ribojamas ginklų eksportas į šalis, kurios yra ar gali būti potencialūs priešai, arba tam tikrų ginklų tipų ir technologijų eksportas, ribojamas saugant savo karinės pramonės technologijų paslaptis), dvišališkai (dvi valstybės susitaria riboti ir kontroliuoti viena kitos ginklavimosi politiką).
Dvišalę ginklų kontrolę vykdė Jungtinės Amerikos Valstijos ir SSRS (vėliau – Rusija), jos pasirašė strateginės ginkluotės ribojimo sutartis SALT I (pasirašyta 1972), SALT II (1979), strateginės ginkluotės mažinimo sutartis START I (1991) ir START II (1996). Daugiašaliai susitarimai riboti ginklavimąsi vadinami ginklų kontrolės režimais. 1991 buvo susitarta dėl daugiašalio ginklų kontrolė režimo – NATO ir Varšuvos sutarties šalys pasirašė Įprastinės ginkluotės Europoje sutartį (Treaty of Conventional Forces in Europe, CFE). Ši sutartis numatė apriboti 5 pagrindinių tipų (tankų, šarvuočių, karo laivų, artilerijos ir raketų) įprastinę ginkluotę ir nustatė sutarties laikymosi priežiūros procedūras. Sutartis buvo peržiūrėta 1999 atsižvelgiant į pasikeitusias tarptautinio saugumo sąlygas.
Tarptautiniais ginklų kontrolės režimais trečiosios šalies atžvilgiu vadinamas ginklų embargas ir apima draudimą parduoti, dovanoti ar įvežti ginkluotę į valstybę, kuri yra įtariama tarptautinės teisės pažeidimais ar kelia grėsmę tarptautiniam saugumui. Egzistuoja visuotiniai ginklų kontrolės režimai, ribojantys arba visiškai draudžiantys masinio naikinimo (branduolinių, biologinių, cheminių, bakteriologinių) ginklų gamybą, platinimą, bandymus ir naudojimą kariniuose konfliktuose. Ginklų kontrolė yra susijusi su nusiginklavimu, t. y. daliniu ginkluotės mažinimu arba visišku jos atsisakymu. Teorinės ginklų kontrolės ir nusiginklavimo prielaidos kokybiškai skiriasi. Ginklų kontrolė nebūtinai reiškia ginkluotės mažinimą (tam tikrais atvejais ginkluotė gali būti didinama). Tokia kontrolė teoriškai grindžiama prielaida, kad karų pagrindinė priežastis yra politinė įtampa, kurią ginklavimasis gali sustiprinti. Nusiginklavimo teorinės prielaidos leidžia manyti, kad ginklai yra pagrindinė karų priežastis.
Ginklų kontrolės tikslas yra gynybos dilemos ir ginklavimosi varžybų apribojimas suprantant, kad visiškas valstybių nusiginklavimas yra neįmanomas. Šios kontrolės efektyvumas ir įtaka tarptautiniam stabilumui bei taikai nevienareikšmė. Yra sukurta pakankamai efektyvių masinio naikinimo ginklų neplatinimo režimų, bet naujos komunikacijos bei informacijos technologijos sunkina tokių ginklų gamybos ir prekybos kontrolę. Nėra sukurto visuotinio įprastinių ginklų kontrolės režimo. Manoma, pasaulyje yra apie 500 mln. lengvųjų šaunamųjų ginklų, nuo jų žūsta apie 80–90 % tokių konfliktų aukų. Ginklų kontrolės režimai negali visiškai išspręsti gynybos dilemos, ginklavimosi varžybos ir valstybių konfliktai gali atsinaujinti, vis dėlto ginklų kontrolė tokią tikimybę mažina, stiprina valstybių tarpusavio pasitikėjimą, prisideda prie tarptautinio saugumo ir stabilumo stiprinimo.
ginklų kontrolės režimai; ginklų kontrolės režimas; ginklų embargas
2629