giñklų prekýba, dviejų tarptautinių santykių subjektų ginklų mainai, ginklų pirkimo‑pardavimo sandoriai. Dažniausiai tokius mainus vykdo valstybių vyriausybės, bet ginklų prekyboje gali dalyvauti ir tarptautinės organizacijos, privačios bendrovės, nevalstybiniai dariniai (pvz., sukilėlių ar teroristų grupuotės). Ginklų prekyba, kuri nėra sankcionuota vyriausybių arba pažeidžia tarptautinę teisę, yra nelegali ir vyksta vadinamojoje juodojoje rinkoje. Ši prekyba kartais vykdoma slaptai, bet su vyriausybės žinia, pvz., ginklai parduodami valstybei, kuriai taikomas ginklų pardavimo embargas. Tokie ginklų prekybos sandoriai vyksta vadinamojoje pilkojoje rinkoje.
Ginklų prekyba vyksta siekiant strateginių saugumo politikos (stiprinti savo sąjungininkų karinius ir gynybinius pajėgumus, didinti įtaką valstybėms ginklų pirkėjoms), ekonominių (gauti pelno iš ginklų eksporto) ir socialinių (palaikyti nacionalinę ginklų pramonę ir išsaugoti darbo vietas) tikslų. Kasmetis pasaulinis eksportas sudaro daugiau kaip 2 trilijonus Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) dol., iš jų ginklų eksportas – apie 30–40 mlrd. JAV dol. (apie 1,5–2 % viso pasaulinio eksporto). Dėl specifinės ginklų paskirties jų gamyba ir pardavimas laikomi strateginiu pramonės sektoriumi. Šaltojo karo metais didžiosios valstybės eksportavo ginklus daugiausia strateginiais tikslais – remti savo sąjungininkus ir palaikyti regioninę galios pusiausvyrą (ginklavimosi varžybos). JAV eksportavo ginkluotę NATO narėms ir sąjungininkėms kituose regionuose – Japonijai, Pietų Korėjai, Saudo Arabijai, Izraeliui, Australijai. SSRS ginklavo Varšuvos sutarties nares, Kubą, Siriją, Vietnamą ir kitas socialistines šalis.
Ginklų prekybos pobūdis po Šaltojo karo pasikeitė. Pasibaigus globalinei dviejų blokų konfrontacijai, išlaidos karinei galiai stiprinti pasaulyje sumažėjo penktadaliu (nuo 1 trilijono iki 800 mlrd. JAV dol.), ginklų pasiūla labai viršijo paklausą. Ypač sumažėjo daugelio didžiųjų valstybių, gaminusių ginkluotę, vidaus paklausa, todėl daugelis jų ėmė plėsti eksportą, kad išsaugotų nacionalinę pramonę, itin suintensyvėjo kova dėl užsienio rinkų. Vietoj strateginių saugumo tikslų į pirmą vietą iškilo komerciniai, ekonominiai tikslai. Dėl šios priežasties sumažėjo galimybės kontroliuoti ginklų prekybą (ginklų kontrolė), tai kelia pavojų tarptautiniam stabilumui (tarptautinis saugumas). 20 a. 10 dešimtmečio pabaigoje– 21 a. pradžioje daugiausia ginklų importavo šalys tų regionų, kuriuose vyksta ginkluoti konfliktai arba yra didžiausia jų tikimybė: Artimieji Rytai (50 % pasaulinio ginklų importo), Vidurio ir Pietryčių Azija (35–40 % importo), Afrika, Pietų Amerika. Daugiausia pasaulyje ginklų eksportuoja JAV (45–50 % pasaulinio eksporto). Kitos daugiausia ginklų eksportuojančios šalys yra Rusija, Prancūzija, Didžioji Britanija (visos kartu apie 30 % pasaulinio eksporto).
Tiesioginė ginklų prekybos įtaka kariniams konfliktams kilti nėra nustatyta, bet dažniausiai prieš konflikto pradžią abi pusės suaktyvina ginklavimąsi. Nuolatinis ginklų tiekimas į konfliktiškus regionus didina konfliktų tikimybę, o jiems kilus – ilgina jų trukmę ir didina intensyvumą. 1996 Nyderlanduose ginklus eksportuojančios 33 valstybės (tarp jų Rusija, JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija) pasirašė Wassenaaro susitarimą dėl konvencinių ginklų ir dvejopo panaudojimo technologijų eksporto kontrolės, jos tikslas – skatinti didesnę valstybių atsakomybę ir stiprinti saugumą destabilizuojančio eksporto poveikio prevenciją. Vis dėlto daugelis tarptautinių ginklų kontrolės režimų nėra efektyvūs, remiasi valstybių sąmoningumu ir gera valia, o tarptautinės institucijos neturi pakankamai galios prižiūrėti ir kontroliuoti pasaulinę ginklų rinką, ypač juodąją ir pilkąją rinkas.
2629