ginklúotosios pãjėgos, svarbiausia valstybės arba valstybių grupės (Jungtinių Tautų, NATO) karinė organizacija. Pagrindinė ginkluotųjų pajėgų paskirtis – ginti šalies (arba šalių – sąjungos narių) suverenitetą, teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę ir jos piliečius nuo kitos šalies ginkluoto užpuolimo; jas t. p. galima panaudoti gaivalinių nelaimių metu, taikai palaikyti. Kai kurios valstybės ginkluotąsias pajėgas naudoja svetimoms teritorijoms grobti ir prieš savo piliečius, t. p. įkalinimo įstaigoms saugoti. Ginkluotųjų pajėgų struktūrą ir naudojimą lemia valstybės ekonominė ir politinė padėtis, karinė doktrina, šalies strateginė padėtis ir kita. Ginkluotosios pajėgos sudaromos prievolės, samdos ir mišriuoju būdu.
Ginkluotosios pajėgos susikūrė atsiradus valstybei. Jų plėtra priklausė nuo socialinės ir ekonominės raidos. Visos valstybės, kurdamos ir stiprindamos savo ginkluotąsias pajėgas, ypač plėtojo ir stiprino tas jų rūšis, kuriomis tikėjosi laimėti karą. Sausumos valstybės kūrė stiprią sausumos kariuomenę, o jūrų valstybės – karinį jūrų laivyną. Iki atsirado šaunamasis ginklas galingiausia ginkluotųjų pajėgų jėga buvo šarvuotieji raiteliai (ant arklių, dramblių, kupranugarių), ištobulėjus šaunamiesiems ginklams – artilerija, automatiniai ginklai, aviacijos bombos ir kitos naikinimo priemonės, įrengtos tankuose, šarvuočiuose, lėktuvuose ir karo laivuose, atsiradus branduoliniam ginklui – raketos su branduoliniais užtaisais. Tobulėjant karo technikai ir ginklams vienos ginkluotųjų pajėgų rūšys ir pajėgų rūšys (lengvieji pėstininkai, kavalerija) išnyko, atsirado ir plėtojosi perspektyvesnės (motorizuotosios, mechanizuotosios, oro desanto, jūrų pėstininkų ir kitos).
Iki 19 a. vidurio visų valstybių ginkluotosios pajėgos buvo vadinamos kariuomene, arba armija, nors kai kurios valstybės turėjo ir karinį laivyną. Iki I pasaulinio karo ginkluotąsias pajėgas sudarė sausumos pajėgos ir karinis jūrų laivynas. Po I pasaulinio karo labai ištobulėjo aviacija; jau iki II pasaulinio karo visose ekonomiškai stipriose valstybėse karinės oro pajėgos tapo trečiąja ginkluotųjų pajėgų rūšimi. Po II pasaulinio karo, atsiradus branduoliniam ir raketiniam ginklui, raketų, priešlėktuvinės ir priešraketinės pajėgos kai kuriose valstybėse tapo savarankiškomis ginkluotųjų pajėgų rūšimis. Šiuolaikines daugelio šalių ginkluotąsias pajėgas sudaro įvairios ginkluotųjų pajėgų rūšys, pajėgų rūšys, aukščiausieji valdymo ir užnugario organai. Kai kuriose valstybėse ginkluotosioms pajėgoms priklauso karo žandarmerija (Prancūzija), Krašto apsaugos savanorių pajėgos (Lietuva) ir kita.
645