Beresnẽvičius Gintaras 1961 07 08Kaunas 2006 08 06Vilnius (palaidotas Kaune), lietuvių religijotyrininkas, rašytojas, publicistas, eseistas. Dr. (hum. m., 1993).
Biografijos faktai
1984 baigė Vilniaus universitetą (istoriją). Dėstė Vilniaus ir Kauno aukštosiose mokyklose; docentas (1995). Nuo 1990 dirbo Kultūros, filosofijos ir meno institute (iki 2002 Kultūros ir meno institutas). Bendradarbiavo žurnale Naujasis Židinys-Aidai, mėnraštyje Metai, buvo savaitraščio Šiaurės Atėnai redaktorius. 2001–06 Lietuvos religijotyrininkų draugijos pirmininkas. Mokslinių tyrimų pagrindinės kryptys – baltų religijų istorija, religijotyra. Pastarojoje rėmėsi fenomenologinės mokyklos (pagrindiniai atstovai – R. Otto, G. van der Leeuwas) metodais.
Gintaras Beresnevičius
Veikalai
Pagrindiniai veikalai: Dausos (1990), Baltų religinės reformos (1995), Religijų istorijos metmenys, Religijotyros įvadas (abu 1997), Kosmosas ir šventvietės lietuvių ir prūsų religijose (1998), Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas (2001), „Eglė žalčių karalienė“ ir lietuvių teogoninis mitas, Imperijos darymas. Lietuvių ideologijos metmenys: Europos Sąjunga ir Lietuvos geopolitika XXI a. pirmojoje pusėje, Palemono mazgas, Religijotyros žodynas (visi 2003). Parengė Religijotyros vadovėlius 11 ir 12 klasėms (abu 2003), sisteminę studiją Lietuvių religija ir mitologija (2004 32019). Sukūrė grožinių ir publicistikos kūrinių (knygos Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai 1991, Ant laiko ašmenų 2002, Siužetą siūlau nušauti, su kitais 2002, Vilkų saulutė 2003, Pabėgęs dvaras, Paruzija, abi 2005), jiems būdinga absurdas, groteskas, ironija, humoras, itinsubtilus sąmojingumas.
Apdovanojimai
Kultūros ministerijos premija už eseistiką, Jaunojo jotvingio premija (abi 2000), Lietuvos mokslo premija, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija (abi 2006, po mirties).
L: Tai, kas išlieka / Senovės baltų kultūra t. 8 / sudarė E. Usačiovaitė Vilnius 2009.