giñtaro dirbinia, taikomosios dekoratyvinės dailės rūšis; buitiniai, liturginiai, dekoratyviniai dirbiniai iš gintaro arba jo lydinių. Gintaras pjaustomas, tekinamas, drožiamas, raižomas pozityviniu arba negatyviniu būdu, gludinamas, poliruojamas, derinamas su metalu, medžiu, oda. Siekiama išryškinti gintaro natūralias savybes – spalvą, vaiskumą, keliasluoksniškumą, unikalią formą ir siluetą, inkliuzus. Iš didelių arba kelių sujungtų gintaro gabalų daromi dekoratyviniai ir buities dirbiniai, mažesni gabalai naudojami smulkiems papuošalams, puošybai (dažniausia inkrustacijai, mozaikai). Iš lydyto ir presuoto gintaro gaminami serijiniai gintaro dirbiniai.
Istorinė apžvalga
Pirmųjų pavienių gintaro dirbinių – daugiausia natūralistinių gyvūnų figūrėlių – iš paleolito pabaigos ir mezolito (septintas–penktas tūkstantmetis prieš Kristų) aptikta Vidurio Europoje (Vyslos žemupio regione, Sembos pusiasalyje, dabartinės Lietuvos pajūrio ruože) ir Jutlandijos pusiasalyje. Neolite gintaro dirbiniai (įvairių formų kabučiai, sagutės, skridiniai, grandys) gintaro prekybos keliais išplito Pietryčių ir Šiaurės rytų Europoje, Skandinavijoje. Bronzos amžiuje gintaras pasiekė Vakarų ir Pietų Europą; Kretos-Mikėnų kultūrai būdingi puošnūs vėrinių skirstikliai.
8–7 a. pr. Kr. Apulijoje, Kampanijoje ir kitur etruskai iš gintaro darė žmogaus ir gyvūno galvos pavidalo kabučius, apvalias figūrėles, reljefinius žmonių atvaizdus, gintarinėmis gyvūnų skulptūrėlėmis ir karoliais puošė metalines seges ir kitus dirbinius. Romos imperijoje gintaro dirbiniai ypač madingi buvo 1–2 a. po Kr.; klestėjo keli gintaro apdirbimo centrai – Akvilėja, Masilija (dabar Marselis). Juose gaminti juvelyriniai dirbiniai (įvairių formų kabučiai, karoliai, žiedai su reljefiniais moterų biustais ir galvomis), smulkūs tualeto reikmenys (dėžutės, kvepalų buteliukai), buities reikmenys (verpstukai, verpstės), nedideli bareljefai ir apvalios skulptūrėlės dekoruotos žmonių figūrėlėmis ir gyvūnų atvaizdais. 8–13 a. gintaro dirbinių gamyba plėtota Baltijos pajūrio gyvenvietėse.
satyro galvos formos dangtelis (apie 1 a., Britų muziejus Londone)
14 a. pradėjo kurtis gintaro dirbinių cechai Belgijos, Lenkijos, Vokietijos miestuose: Briugėje (1302), Liubeke (1310), Dancige (nuo 1350 minimos dirbtuvės, 1477 priimtas cecho statutas), Słupske (1480), Kösline (dabar Košalinas, minimas 1550), Kolberge (dabar Kołobrzegas, minimas 1584), Karaliaučiuje (1641). Cechų meistrai taikė įvairią gintaro apdirbimo technologiją – gręžė, pjaustė, gludino, inkrustavo metalu, dramblio kaulu. Ankstyvaisiais viduriniais amžiais iš gintaro buvo gaminami kulto reikmenys: rožiniai, kryželiai, krucifiksai, šventųjų skulptūrėlės, vėliau gaminti medalionai, skulptūriniai reljefai, pypkės, tabakinės, šachmatai, pudrinės ir kita.
dekoratyvinė dėžutė (apie 1700, Malborko pilies muziejus)
17–18 a. – gintaro dirbinių klestėjimo laikotarpis: gaminta skulptūrinė ir reljefinė plastika, šventųjų ir mitologinės figūrėlės, medalionai su feodalų portretiniais reljefais, veidrodžiai raižyto gintaro rėmais, tualeto reikmenų ir brangenybių dėžutės, išplėtota mozaika, baldų (sekreterų, kabinetų, namų altorėlių) inkrustavimas gintaru. Žymiausias 18 a. gintaro dirbinys – Gintaro kambarys Carskoje Selo (dabar Puškinas) rūmuose Rusijoje. 19 a. antroje pusėje pradėjus eksploatuoti Palvininkų (dabar Jantarnyj, Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis) gintaro kasyklas čia pradėjo veikti gintaro rūšiavimo ir pirminio apdirbimo, vėliau – ir gintaro lydymo įmonė. Gintaro žaliava buvo parduodama į daugelį pasaulio šalių, todėl 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Europoje kūrėsi gintaro apdirbimo fabrikai. Taikytos įvairios technologinės naujovės, įsigalėjo serijinė gamyba, gintaro dirbiniai iš dalies prarado išskirtinumą; gaminta įvairūs papuošalai, kandikliai, pypkės, gintaru dekoruota tabakinės, pudrinės ir kita.
tualeto reikmenys (18 a., Jekaterinos rūmai-muziejus Puškine)
20 a. antroje pusėje pramoniniai ir unikalūs gintaro dirbiniai gaminti pagal bendras pusbrangių akmenų apdorojimo tendencijas. Daugiausia papuošalų iš gintaro gaminama Rusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Vokietijoje.
rožinis (1949, dailininkas W. Deptuła, Lomžos krašto muziejus)
Gintaro dirbiniai Lietuvoje
gintaro dirbiniai iš Šventosios (trečias tūkstantmetis prieš Kristų, Lietuvos nacionalinis muziejus)
Lietuvoje ir Rytų Baltijos šalyse gintaro dirbiniai pradėti naudoti ankstyvajame, paplito viduriniame neolite. Buvo gaminami trapecijos, trikampio ir stačiakampio formos, ovalūs, rakto, kirvelio pavidalo kabučiai, apskritos, keturkampės ir laivelio pavidalo sagutės-karoliai, vamzdeliniai ir rutuliniai karoliai, skridiniai, grandys, žiedai, vėrinių skirstikliai. Viduriniame neolite plito natūralistiniai. Vėlyvojo neolito gintaro dirbiniai labiau schematiški. Nešioti po vieną (manoma, kaip amuletai), verti į vėrinius, jais buvo apsiuvami drabužių pakraščiai (sagutės, kabučiai), jie buvo tvirtinami prie galvos apdangos. Kai kurie gintaro dirbiniai, dažniausia skridiniai ir kabučiai, buvo puošiami taškelių ar brūkšnelių ornamentu. Manoma, gintaro dirbiniams buvo priskiriama magiška prasmė, jie naudoti laidojimo apeigose; Zvejniekų (Valmieros rajono Latvija) kapinyno kapuose rasta gintarinių diskų ir žiedų, dengusių mirusiųjų akis. Kai kurių gintaro dirbinių (dažniausia skridinių) dekoras turėjo prasminę reikšmę – vaizdavo Saulę ir jos judėjimą.
Neolite gintaro apdirbimo dirbtuvėse (Šventosios, Daktariškės, Sārnatės, Ventspilio apylinkės, Lubānos, Madonos apylinkės, gyvenvietėse) apdirbamas gintaras buvo pjaustomas, retušuojamas, gludinamas, poliruojamas, gręžiamas. Vieni garsiausių Baltijos jūros regiono neolito gintaro dirbinių rinkiniai rasti Juodkrantėje ir Palangoje. Nuo vidurinio neolito gintaro žaliava ir ruošiniais prekiauta su Šiaurės rytų Europos miškų zonos gyventojais. Bronzos amžiaus ir ankstyvojo geležies amžiaus paminkluose gintaro dirbinių randama mažai; dažniausia jie pagaminti pagal neolito tradiciją arba yra panašūs į to meto metalinius dirbinius. Šiais laikotarpiais gintaro dirbinių šiame regione sumažėjo dėl padidėjusios gintaro žaliavos prekybos su Romos imperija ir jos provincijomis.
3 a. antroje pusėje–4 a., sumažėjus gintaro prekybai, baltų žemėse vėl imta daugiau naudoti gintaro dirbinius, išplito įvairių formų karoliai ir kirvelio pavidalo kabučiai, verti į karolių vėrinius su stiklo, emalio ir metalo karoliais bei kabučiais. Gintaro karolių (dažniausia tekintų ar šiek tiek apdirbtų) vėrinių randama 5–6 a. kapuose. 7–9 a. kuršiai nešiojo šukų pavidalo kabučius (vyrai) ir apskritas plokšteles (moterys), manoma, turėjusius apsauginę funkciją, ir naudojo miniatiūrinius juostų vijimo įrankius, verpstes bei verpstukus. Lazdininkų kapinyne rastas gintarinis samtelis, spėjama, naudotas per apeigas. Vidurio Lietuvoje 10–14 a. žirgų kapuose randama pavienių gintarinių karolių, puošusių kamanas. 17–19 a. gintaras buvo apdirbamas Klaipėdoje, Šventojoje ir kitur; iš Lenkijos, Vokietijos buvo įvežami gintaru inkrustuoti baldai, veidrodžiai, dėžutės, indai, įvairūs kulto reikmenys. 19 a. antroje pusėje gintaro dirbinių gamyba išplėtota Palangoje. 19 a. pabaigoje veikė gintaro apdirbimo dirbtuvės Kretingoje. 20 a. 3–4 dešimtmetyje Klaipėdoje veikė Tanerio ir Fridmano gintaro dirbinių įmonė (dirbo 20–30 meistrų), Palangoje – J. Reinuso gintaro fabrikas (80 meistrų), įmonė S. Gutmano įpėdiniai E. ir L. Gutmanai (10–15 meistrų), brolių M. ir G. Kanų (10–20 meistrų) ir mažesnės dirbtuvės (po 5–10 meistrų). Buvo gaminama papuošalai, rožiniai, rankogalių segtukai, kandikliai, pypkės, plunksnakočiai, rašalinės, gintaru inkrustuoti baldai ir kiti dirbiniai. Lietuvos gintaro dirbiniai eksponuoti pasaulinėse parodose Paryžiuje (1937), Niujorke (1939), tarptautinėje amatų parodoje Berlyne (1938). Gintaro dirbinių plėtotę pristabdė II pasaulinis karas. 1946 pradėjo veikti Klaipėdos Dailės kombinatas ir jam priklausantys Plungės, Palangos cechai, artelė Gintaras Kaune. 1957 Klaipėdos Dailės kombinate suburtas profesionalių dailininkų – gintaro meistrų – kolektyvas (G. Blažytė-Guntienė, B. Jociūtė-Mikulevičienė, V. Kojalavičiūtė-Užpalienė, E. Mikulevičius). Nuo 1973 gintaro dirbiniai buvo kuriami Vilniuje, meno verslų ir suvenyrų gamybiniame susivienijime Dovana, kuris turėjo filialus kituose Lietuvos miestuose. 1963 Palangoje įkurtas Gintaro muziejus.
20 a. 7–8 dešimtmetyje οriginalių gintaro dirbinių sukūrė R. Andriekutė, E. Augaitytė, P. Balčius, E. Daukantas, F. Daukantas, M. Eitmonaitė, A. Jonušas, J. Liukaitis, J. Martinkienė, I. ir F. Pakutinskai, K. Simanonis, B. Stulgaitė, L. Šulgaitė, H. Taleikis, D. Varkalis, A. Vertulienė, N. Žoludevas. Dirbiniai eksponuoti pasaulinėse parodose EXPO‑68 Montréalyje, EXPO‑70 Osakoje, 1968 tarptautinėje pramonės ir prekybos parodoje Londone. 8 dešimtmečio viduryje–9 dešimtmetyje profesionalūs dailininkai iš gintaro kūrė nedaug. 1990 Vilniuje surengta respublikinė gintaro dirbinių paroda. 1992 V. ir K. Mizgiriai įkūrė Gintaro muziejų-galeriją Nidoje, 1998 – Vilniuje. Savo darbus čia eksponavo J. Balčiūnas, Ž. Bautrėnas, I. ir R. Diržiai, S. ir A. Krivičiai, E. Ludavičius, V. Matulionis, V. Milkintas, B. Stulgaitė, Ą. L. Vaitukaitis, V. Vidugirytė, S. Virpilaitis. 1999 V. ir K. Mizgirių galerija dalyvavo tarptautiniame Baltijos šalių gintaro dirbinių konkurse (J. Balčiūnas ir V. Vidugirytė pelnė III vietą).
J. Balčiūnas, V. Vidugirytė. Sagė (juodmasė, gintaras, raižymas, inkrustavimas, 2000; © LATGA, 2020)
L: Palangos gintaro muziejus / sud. A. Tranyzas Vilnius 1991; A. Spekke Senie dzintara ceļi un Austrum-Baltijas ģeogrāfiskā atklāšana Stockholm 1956; Baltic Amber in Natural Sciences, Archeology and Applied Arts / sud. A. Butrimas Vilnius 2001; E. Choińska-Bochdan Bursztyn w Kulturze / Z bursztynem przez tysiąclecia Gdańsk 2003; I. Loze Senais dzintars Austrumbaltijā Rēzekne 2004.
549
2972