Gintaro įlanka
Giñtaro lanka, Kuršių marių nedidelė dirbtinė įlanka Juodkrantės šiaurinėje dalyje, šalia kelio Smiltynė–Nida. Stačiakampio formos; ilgis apie 160 m, plotis apie 117 metrų. Gylis (priklauso nuo vandens lygio svyravimų) nuo 0,5 iki 1,2 m; dugnas uždumblėjęs – po vandeniu yra apie 4 m storio dumblo sluoksnis. Nuo marių įlanką skiria siauras sausumos ruožas; apie 30 m pločio įplaukos kanalo gylis 0,9 metro. Vandens druskingumas svyruoja nuo 0,1 iki 1 ‰ (priklauso nuo druskingo jūros vandens įsiveržimų į marias). Krantai žemi, smėlėti, apaugę nendrėmis, pakrantės – medžiais. Šiaurės rytinėje dalyje įrengta nedidelė valčių prieplauka. Gintaro įlanka priklauso Kuršių nerijos nacionaliniam parkui.
Istorija
Gintaro įlanka suformuota 19 a. antroje pusėje, kai gilinant Kuršių marių farvaterį dugno nuosėdose ties Juodkrante aptikta gintaro (vienas didžiausių gintaro telkinių Lietuvos teritorijoje); teisę išgauti gintarą įsigijo Friedricho Wilhelmo Stantieno ir Moritzo Beckerio įkurta bendrovė Stantien und Becker. Lygus marių krantas netiko laivų švartavimuisi, todėl buvo sukurtas dirbtinis uostas, tapęs dabartinės Gintaro įlankos pagrindu. Juodkrantės gintaro telkinio mechanizuoto eksploatavimo laikotarpiu (1862–90; dirbo iki 1000 darbininkų) uoste buvo laikoma įvairūs laivai ir kasimo mašinos (garinės žemsemės). Pakrantėje įsikūrė gintaro kasėjų gyvenvietė (buvo vadinama įvairiai: Juodkrantės kolonija, Gintaro kolonija, Žemkasių kolonija, Kalifornija). Per 3 dešimtmečius iš marių dugno buvo iškasta apie 2500 t gintaro, rastas Juodkrantės lobis; žemė iš marių dugno buvo verčiama į buvusį pakrantės liūną.
Gintaro įlankos uostas (19 a. pabaiga)
Pasibaigus gintaro kasybai gyvenvietės pastatai sunyko, o įlanka naudojosi (iki 1990) žvejai; sumažėjus įplaukos kanalo gyliui (dėl nešmenų, uždumblėjimo) į įlanką gali patekti tik nedidelės valtys.
Gintaro įlanka (iš vakarinės pakrantės)
nendrinių skulptūrų (2022 m. tema – Žolynai) deginimas
Nuo 2002 Gintaro įlankoje rengiamos kasmetinės nendrinių skulptūrų ekspozicijos; įvairiomis temomis sukurtais menininkų darbais (kuriami gegužės–birželio mėnesiais tarptautinių skulptorių simpoziumų metu) galima grožėtis visą vasarą, o rugsėjo 22 dieną (per rudens lygiadienį) per teatralizuotą renginį skulptūros būna sudeginamos.