giñtaro prekýbos kelia, Giñtaro kẽlias, prekybiniai keliai, kuriais prieš Kristų ir iki pirmo tūkstantmečio po Kristaus vidurio iš Baltijos pajūrio į to meto civilizacijos centrus ir kitas vietas buvo gabenamas gintaras.
Priešistorėje gintaro žaliavos svarbiausios radimvietės buvo Jutlandijos pusiasalio šiaurės vakarinė dalis, Vyslos žemupio regionas, Sembos pusiasalis ir dabartinės Lietuvos pakrantės ruožas. Baltijos jūros rytiniame ir pietrytiniame regione gintaro mainai prasidėjo viduriniame (2900–2100 pr. Kr.) ir ypač suintensyvėjo vėlyvajame (2100–1800 pr. Kr.) neolite.
Narvos kultūros, duobelinės‑šukinės kultūros (duobelinė‑šukinė keramika) ir Pamarių kultūros srityse atsirado gintaro apdirbimo centrų; didžiausi Šventosios, Sārnatės (Ventspilio apylinkės) ir Lubānos (Madonos apylinkės) ežero pakrančių gyvenvietėse. Iš šių centrų gintaro dirbiniais ir, matyt, specialia paruošta žaliava vyko mainai su giminiškų Rytų Europos miškų juostos kultūrų žmonėmis. Gintaro dirbiniais prekiauta ir šiaurine kryptimi, iki Suomijos ir net Baltosios jūros pakrančių. Vėlyvajame neolite Pamarių kultūros žmonės gintaru prekiavo su rutulinių amforų kultūros (dabartinė Lenkijos ir Vokietijos teritorija) gyventojais.
Bronzos amžiuje (1600–500 pr. Kr.) gintaro naudojimo tradicijos sumenko, bet mainai nenutrūko. Daugiausia gintaro tiekta iš Jutlandijos pusiasalio Elbės upe į Vidurio (Bohemiją), Pietų (Graikiją, Kretos salą) Europą ir net į Artimuosius Rytus. Gintaro prekybos kelių atšaka pasiekdavo Vakarų Europą ir Viduržemio jūros pakrantes. Kelias iš Vyslos žemupio, į kurį jungėsi ir atšaka iš Sembos pusiasalio, ėjo iki Adrijos jūros pakrančių ir Italijos.
https://s.vle.lt/maps/vle-2022/?mapid=gintaro_keliai
Gintaro prekybos keliai Europoje vėlyvajame neolite ir bronzos amžiuje
Romėnų laikotarpiu svarbūs gintaro prekybos keliai jungė Romos imperijos provincijas ir šiaurines gentis. Svarbiausias kelias prasidėjo Panonijos pasienio tvirtovėje ir prekybos centre Karnunte, iš čia per Kłodzko perėją ėjo į šiaurę. Kirsdamas Oderio ir Wartos upes siekė Osielsko (Lenkija) apylinkes, iš kur sukdavo Vyslos žemupio link ir Baltijos pakrante pasiekdavo Sembos pusiasalį. Iš Karnunto kelias suko ir į pietus, per Alpes pasiekdamas Adrijos pakrantėje buvusį didelį gintaro apdirbimo centrą Akvilėją. Šiuo keliu daugiausia naudotasi 1 a. po Kristaus. Kai 2 a. po Kr. antroje pusėje prasidėję markomanų ir romėnų karai sutrikdė šią gintaro prekybos kelių atšaką, intensyviau naudotasi kita – palei Moravos upę, Oderio aukštupiu Opolės (Lenkija) link, toliau kirto Wartą Osielsko apylinkių link, iš ten – senuoju keliu.
Gintaro prekybos kelių atšaka iš Sembos pusiasalio vedė į Nemuno žemupio ir Vakarų Lietuvos regioną. Šio kelio reikšmė 3 a. viduryje sumenko. Daug reikšmės (labiausiai 3 a. viduryje–4 a.) turėjo jūrų kelias: iš Fektijaus (dabar Vechtenas, Nyderlandai) uosto būdavo pasiekiamas Jutlandijos pusiasalis, Oderio, Vyslos ir, manoma, Nemuno bei Dauguvos žiotys. Rytų ir Šiaurės Europos gentims buvo reikšmingi, ypač 3–5 a., rytiniai keliai – Pruto, Dniestro, Pietų Bugo ir Dniepro upėmis į Juodosios jūros šiaurinių pakrančių graikų miestus. 3 a. po Kr. viduryje dėl Romos imperijos krizės gintaro prekybos kelių reikšmė sumenko.
Romėniškuoju gintaro prekybos kelių laikotarpiu baltų gentys palaikė intensyvius ryšius su Romos imperijos Padunojės provincijomis (Panonija, Noriku, Recija). Romėnų mokslininkas Plinijus Vyresnysis (23–79 po Kr.) rašė, kad imperatoriaus Nerono valdymo laikotarpiu (54–68 po Kr.) buvo siųsta romėnų raitelio vadovaujama ekspedicija pargabenti gintaro. Pasak romėnų istoriko Tacito (apie 98 po Kr.), aisčiai (lotynų kalba Aestiorum gentes) renka jūros išplaunamą gintarą ir juo prekiauja. 476 žlugus Vakarų Romos imperijai aisčiai (baltai) stengėsi atkurti gintaro prekybos kelius – tai pažymima rytinių gotų karaliaus Teodoriko apie 523–526 laiške aisčiams (kai kas abejoja, ar laiškas buvo parašytas).
Gintaro prekybos keliai Europoje Romos imperijos laikotarpiu (1 a.–5 a. po Kr. vidurys)
Baltijos jūros gintaras tapo daugelio Europos kultūrų sudėtine dalimi. Baltams gintaro mainai padėjo apsirūpinti metalų žaliava bronziniams ir sidabriniams dirbiniams gaminti, kitų šalių papuošalais, emalio ir stiklo karoliais bei kai kuriais buities dirbiniais. Kartu baltų kraštus pasiekė ir Romos imperijos monetos, išskirtinės prabangos daiktai.
L: M. Michelbertas Prekybiniai ryšiai su Romos imperija / Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai Lietuvoje I–XIII a. Vilnius 1972; M. Michelbertas Romėnų didiko ekspedicija gintarui pargabenti ir radiniai Lietuvoje / Baltų archeologija t. 2 Vilnius 1994; J. Wielowiejski Główny szlak bursztynowy w czasach cesarstwa rzymskiego Wrocław 1980; A. Bliujienė Lithuanian Amber Artifacts in the Middle of the First Millennium and their Provenance within the Limits of Eastern Baltic Region / Vilniaus dailės akademijos darbai t. 22 Vilnius 2001; R. V. Sidrys Roman Imports Among the West Balts: Commerce or „Beads for Natives”? / Vilniaus dailės akademijos darbai t. 22 Vilnius 2001.
549
415