Agamben Giorgio (Džordžas Agámbenas) 1942 04 22Roma, italų filosofas. Dr. (1965).
Išsilavinimas ir veikla
1965 baigė Romos universitetą. 1966 ir 1968 lankė M. Heideggerio seminarus. 1974–75 dirbo tiriamąjį darbą Londono universiteto Warburgo institute. 1986–92 vadovavo Tarptautiniam filosofijos koledžui (Collège international de philosophie) Paryžiuje. 1988–92 dėstė Maceratos, 1993–2003 – Veronos universitete, 2003–09 – Venecijos universiteto Architektūros institute. Nuo 2009 dėstė Šveicarijos italų universiteto Architektūros akademijoje, Tarptautiniame filosofijos koledže.
Filosofinės antropologijos ir kitos idėjos
Pažiūroms turėjo įtakos M. Heideggeris, W. Benjaminas, M. Foucault, H. Arendt, C. Schmittas. Filosofinėje antropologijoje teigė, kad šiuolaikiniam pasauliui būdinga patirties sunaikinimas: dėl didėjančios atskirties tarp asmeninės patirties ir žinių apie pasaulį (jų esą daugiausia teikia mokslas ir technologijos) individas kasdienybę ne patiria, bet tik išgyvena. Atgauti patirtį G. Agambenui reiškia radikaliai permąstyti patirtį kaip kalbos, bet ne sąmonės klausimą, nes tik kalboje subjektas turi savo vietą ir kilmę. Anot filosofo, Vakarų metafizika visada buvo susieta su negatyvumu ir vis labiau krypsta nihilizmo link; tam, kad būtų išvengta nihilizmo, Aristotelio potencijos kategorijos pagrindu būtina sukurti alternatyvią ontologiją.
Giorgio Agamben (2018)
Estetikoje lygino filosofinę ir poetinę kalbą, filosofijos ir poezijos santykio klausimus.
Politinė ir socialinė filosofija
Politinės filosofijos knygų serijoje Homo sacer (Šventasis žmogus: Suvereni valdžia ir nuoga gyvybė / Homo Sacer: Il potere sovrano e la nuda vita 1995, Kas liko iš Aušvico / Quel che resta di Auschwitz 1998, Ypatingoji padėtis / Il Stato eccezione 2003, Kalbos sakramentas / Il sacramento del linguaggio 2008, Kūnų panaudojimas / Lʼuso dei corpi 2014, ir kitos) plėtojo suverenumo sampratą, M. Foucault biopolitikos idėjas, įrodinėjo, kad nepaprastoji padėtis, kai sustabdomas konstitucijos, įstatymų veikimas, yra ne išimtinė, bet įprasta šiuolaikinės valstybės būsena. Pasak G. Agambeno, šiuolaikinėje politikoje demokratija ir totalitarizmas suartėja – nors įstatymai turėtų apriboti vyriausybės galias, tikrovėje yra kiek kitaip: kadangi vyriausybė gali nuspręsti, kaip juos taikyti, įstatymai netenka savo suverenumo ir žmogaus teisių bei demokratijos principų nepaisoma. Plėtojo dispozityvo sampratą, nagrinėjo dispozityvų kilmę ir struktūrą. Dispozityvais vadino socialinius reiškinius, kultūrines institucijas, kurios įtraukia individą į tradicinius socialinius procesus ir gali formuoti, stabdyti, nukreipti ar kontroliuoti individo elgesį ir nuomonę (mokyklas, darbovietes, kalėjimus, t. p. religiją, literatūrą, filosofiją, kalbą, raštą ir kita).
Kiti veikalai
Parašė daugiau kaip 40 knygų, kitos svarbesnės: Vaikystė ir istorija (Infanzia e storia 1978), Posmai: Žodžiai ir vaizdiniai Vakarų kultūroje (Stanze: La Parola e il Fantasma nella Cultura Occidentale 1979), Kalba ir mirtis (Il linguaggio e la morte 1982), Prozos idėja (Idea della Prosa 1985), Būsima bendruomenė (La communità che viene 1990), Žmogus be turinio (L’uomo senza contenuto 1994), Priemonės be tikslo (Mezzi sensa fine 1996), Italų kategorijos: Poetikos studijos (Categorie Italiane: Studi di poetica 1996), Atvirumas: Žmogus ir gyvūnas (L’aperto: L’uomo e l’animale 2002), Kas yra dispozityvas? (Che cosʼè un dispositivo? 2006), Sąstingis: Pilietinis karas kaip politinė paradigma (Stasis: La guerra civile come paradigma politico 2015), Kur esame? Epidemija kaip politika (A che punto siamo? L’epidemia come politica 2019).
1978–86 redagavo ir sudarė W. Benjamino raštus.