Giovanni Pico della Mirandola

Pico della Mirandola Giovanni (Džovanis Pko dèla Mirándola) 1463 02 24Mirandola (Emilijos-Romanijos sr.) 1494 11 17Florencija, italų filosofas.

Išsilavinimas

Studijavo kanonų teisę Bolonijos universitete, filosofiją – Ferraros, Paduvos, Pavijos universitetuose, vėliau savarankiškai studijavo senovės graikų, romėnų, arabų literatūrą.

Idėjų ištakos

Filosofinėms pažiūroms turėjo įtakos senovės graikų (ypač Platono ir neoplatonizmo), vėlyvosios vidurinių amžių scholastinės filosofijos, Paduvos mokyklos, arabų, žydų filosofijos idėjos, mistika, kabala.

Filosofinė programa

1486 knygoje Filosofiniai, kabalistiniai ir teologiniai samprotavimai (Conclusiones philosophicae, cabalisticae et theologicae) G. Pico della Mirandola paskelbė savo filosofinę programą – 900 tezių apie viską, kas pažintina. Tezėms ginti rengė disputą Romoje, jam parašė Kalbą apie žmogaus orumą (Oratio de hominis dignitate 1486, lietuvių kalba 1984), kuri laikoma renesansinio humanizmo manifestu. Popiežius Inocentas VIII tezes paskelbė eretiškomis ir uždraudė disputą. G. Pico della Mirandola pabėgo į Paryžių, nuo 1488 gyveno Florencijoje.

Giovanni Pico della Mirandola (nežinomas dailininkas, apie 1660, Hercogo Augusto biblioteka Wolfenbüttelyje)

Žmogaus samprata

G. Pico della Mirandola teigė žmogui duotą visišką laisvę realizuoti save, aktyviai veikiant susikurti savo ateitį ir laimę. Žmogus yra žemiškąjį, gyvūniškąjį ir dangiškąjį pradus jungiantis mikrokosmas. Žemiškasis pradas sudarytas iš oro, žemės, vandens ir ugnies, gyvūniškasis pradas teikia žmogui kūną ir maistą, dangiškasis – pažinimo gebėjimą.

Religinė sistema

Religiniai nesutarimai kyla dėl žmonių negebėjimo suvokti dieviškąją esmę. Kūrė filosofija pagrįstą vieningą religinę sistemą, apimančią įvairių religijų elementus. Jėzų Kristų apibrėžė kaip Logą, absoliutų protą, visų buvusių ir esamų protų sintezę. Kabalą traktavo ne tik kaip mistinį mokymą, bet ir kaip krikščionybės pagrindimą.

Veikalai

Kiti veikalai: Apie Platono ir Aristotelio suderinamumą (De concordia Platonis et Aristotelis 1486), Heptaplas apie šešių pasaulio kūrimo dienų septyneriopą aiškinimą (Heptaplus de septiformi sex dierum Geneseos enarratione 1489), Apie būtį ir vienovę (De ente et uno 1492), Prieštaravimai dieviškajai astrologijai (Disputationes adversus astrologiam divinatricem 1494).

Dėl ankstyvos mirties daugelis jo veikalų liko nebaigti.