Sartori Giovanni (Džovanis Sartòris) 1924 05 13Florencija 2017 04 04Roma, italų sociologas ir politikos teoretikas. Dr. (1946). Amerikos menų ir mokslų akademijos narys (1975).
Išsilavinimas ir veikla
1946 baigė Florencijos universitetą. 1949–50 stažavo Kolumbijos universitete ir Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje Niujorke. 1950–56 dėstė filosofijos istoriją, 1957–76 ir 1992–94 – politikos mokslus (pirmasis Italijoje) ir sociologiją Florencijos universitete, 1966–76 šio universiteto Politikos mokslų instituto direktorius; profesorius (1963). 1976–79 dėstė Stanfordo, 1979–94 – Kolumbijos universitete. 1971 įkūrė ir iki 2003 vadovavo žurnalui Rivista italiana di scienza politica.
Giovanni Sartori
Tyrimų sritys ir idėjos
Pažiūroms turėjo įtakos J. A. Schumpeterio, R. A. Dahlio demokratijos sampratos, G. A. Almondo idėjos. Tyrinėjo demokratijos teorijos, partijų, elito, ideologijos, socialinių tyrimų metodologijos klausimus. Teigė, kad teorinės išvados turi būti pritaikomos praktikoje. Geriausiu praktinių žinių gavimo būdu laikė lyginamuosius tyrimus. Anot jo, socialinių mokslų metodologijos pagrindas yra kruopšti sąvokų analizė. Prieštaravo biheiviorizmui.
Laikėsi konkurencinės demokratijos sampratos, kuri pagrįsta idėja, kad rinkėjai renkasi vieną iš konkuruojančių grupių, turinčių reikiamą kompetenciją ir gebėjimų. Laimėjusi grupė, anot G. Sartori, ir yra tikrasis politinis elitas. Demokratija esą turi du matmenis: horizontalųjį (platus visuomenės dalyvavimas) ir vertikalųjį (valdžios autoritetas ir jos galios įgyvendinimas). Demokratija turi būti valdoma – be socialiai atsakingų ir savo kultūrinį vaidmenį suvokiančių valdančiųjų klasių liberalioji demokratija neturi ateities; gera demokratija – kai valdo politinis, bet ne ekonominis elitas.
Nagrinėdamas partijų sistemas suformulavo ir plėtojo poliarizuoto pliuralizmo sampratą. Poliarizuotoje partinėje sistemoje didelė (bet ne daugumos) partija valdo susijungusi į nestabilią koaliciją su kitomis partijomis ir bent viena antisisteminė (ar ekstremistinė) partija yra nuolatinėje opozicijoje. Ekstremistinės partijos tokioje sistemoje yra nepriimtinos kitiems, todėl negali sudaryti koalicijų, tačiau yra pakankamai stiprios, kad neleistų susiformuoti koalicijoms, jei į jas neįtraukiamos. Poliarizuotai sistemai esą būdinga stagnacija ir korupcija politiniame centre, nusivylimas ir radikalėjimas politinėje periferijoje bei valdančiųjų koalicijų nestabilumas. Poliarizuotas pliuralizmas dažnas Italijoje, egzistavo Weimaro respublikoje, įvairiu metu Prancūzijoje, Ispanijoje ir kitur.
Veikalai
Parašė veikalus: Demokratija ir apibrėžimai (Democrazia e Definizioni 1957), Demokratijos teorija (Democratic Theory 1962), Partijos ir partinės sistemos (Parties and Party Systems 1976), Politika: Logika ir metodas socialiniuose moksluose (La politica: Logica e metodo in scienze sociali 1979), Peržiūrėta demokratijos teorija (The Theory of Democracy Revisited 2 tomai 1987), Politinės teorijos elementai (Elementi di teoria politica 1987), Lyginamoji konstitucinė inžinerija (Comparative Constitutional Engineering 1994, lietuvių kalba 2001), Žiūrintis žmogus (Homo Videns 1997), Pliuralizmas, multikultūralizmas ir svetimieji (Pluralismo, multiculturalismo e estranei 2000), Žemė sprogsta (La terra scoppia 2003), Blogi orai (Mala tempora 2004), Semantika, konceptai ir lyginamasis metodas (Semantica, Concetti e Metodo Comparato 2005), Prasta konstitucija ir kiti negalavimai (Mala costituzione e altri malanni 2006), Stručių žemė (Il Paese degli struzzi 2011), Lenktynės niekur (La corsa verso il nulla 2015).
Dar parašė knygų apie B. Croce, I. Kantą, G. W. F. Hegelį.