gipsatūrà, skulptūrinis (reljefinis, bareljefinis, horeljefinis) dekoras iš gipso arba stiuko. Gipsatūros lipdiniai ir liejiniai (dažniausiai augalinių ir geometrinių, rečiau figūrinių motyvų ornamentai) naudoti renesanso, ypač baroko architektūroje. Plito ir rokoko, neostilių interjerų (lubų, sienų, veidrodžių, paveikslų rėmų) ir eksterjerų puošyboje. Nuo 20 a. vidurio gipsatūra naudojama restauruojant istorinius pastatus.
Lietuvoje
gipsatūra Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje (17 a. pabaiga)
Lietuvoje gipsatūra daugiausia dekoruoti sakralinių ir reprezentacinių pastatų interjerai. Renesansinių (16–17 a.) gipsatūrų išliko Bernardinų vienuolyne, Šv. Mykolo bažnyčioje ir Radvilų rūmuose Vilniuje, Biržų pilyje, barokinių (17–18 a.) – Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje, Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje, Pažaislio bažnyčioje Kaune, rokokinių (18 a.) – Viešpaties Dangun Žengimo (Misionierių), Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje, klasicistinių (18–19 a.) – Vilniaus arkikatedroje, Kauno rotušėje.
917