glacioizostãzija (lot. glacies – ledas + gr. isos – vienodas, lygus, panašus + stasis – būklė), Žemės plutos izostazinės pusiausvyros būsena, kurią lemia ledynų dangų krūvio sunkis. Susikaupus ledui Žemės pluta dėl jo dangos sunkio grimzta, ledui sunykus – kyla. Dabartinio ar pleistoceno apledėjimo sričių Žemės plutos neotektoniniai vertikalūs judesiai atsirado sutrikus Žemės plutos izostazinei pusiausvyrai – didėjant ledynų dangai (grimzdimas) ar jai nykstant (kilimas); šie judesiai atkuria sutrikusią izostazinę pusiausvyrą. Glacioizostazinių judesių amplitudė galėjo siekti 800–1000 metrų. Kilimo judesiai ypač intensyvūs neseniai nuo žemyninių ledynų atsilaisvinusiose srityse; pvz., Skandinavijos pusiasalyje ir Kanadoje per poledynmetį judesių amplitudė daugiau kaip 300 m, kilimo greitis Botnijos įlankos pakrantėje (Švedijoje) 1 m per šimtmetį. Po ledynų skydais esančių Grenlandijos ir Antarktidos vidinių sričių poledyninis pagrindas daugelyje vietų yra nugrimzdęs žemiau dabartinio jūros lygio; remiantis geofiziniais duomenimis, ten Žemės pluta įdubusi iki 1/3–1/4 ledynų dangų storio. Glacioizostaziniai judesiai tiriami geofiziniais (nustatomos sunkio anomalijos ir jų pasiskirstymas), geodeziniais (pakartotinai niveliuojama, nustatomi buvusieji jūros lygiai), geomorfologiniais (matuojamos jūros ir ežerų terasos) metodais.
Lietuvoje ir kituose Baltijos kraštuose glacioizostaziniai Žemės plutos judesiai kvartero periode buvo cikliški: pleistoceno ledynmečiais kartojosi grimzdimai, tarpledynmečiais – kilimai. Grimzdimas ir kilimas sudaro vieną neotektoninių judesių ciklą, susijusį su vienu apledėjimu.
643