glagòlika (sen. sl. glagol – žodis), seniausias slavų tautų raidynas, slavų bendros rašomosios kalbos pirmasis raštas. Sukūrė 861–863 broliai Kirilas ir Metodijus, remdamiesi graikų greitraščiu (kai kurios grafemos perimtos iš Artimųjų Rytų tautų abėcėlių). Pirmą kartą glagoliką pavartojo versdami iš graikų kalbos į senąją slavų kalbą pagrindines liturgines knygas. 10–11 a. galgolika vartota kartu su kirilika (sukurta 3 dešimtmečiais vėliau, remiantis graikų uncialiniu raštu). Seniausias išlikęs įrašas iš 982 (lotyniškame dokumente); pirmoji knyga (Romos apeigų mišiolas) išspausdinta 1483. 12 amžiaus pradžioje tarp slavų tautų stačiatikių įsivyravus kirilikai, gagolika tapo tik slavų religinės literatūros raštu. Iki 12 amžiaus pabaigos slavų tautų vartota Moravijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Kroatijoje, Bulgarijoje ir Makedonijoje, iki 20 a. pradžios – religinės ir pasaulietinės literatūros raštas (liturginės knygos, dovanojimo raštai, epigrafai) Dalmatijos šiaurinėse salose ir Istrijoje. Iš viso yra 40 grafemų. Skiriamos 2 glagolikos grafemų formos: apskritosios, dar vadinamos makedoniečių (vartota iki 12 a. pabaigos), ir kampuotosios, arba kroatų (vartota 12–20 a.), t. p. keletas tarpinių variantų.
glagolika ir kirilika
2151